Czy Pismo Święte uczy o Trójcy

Bez kategorii

Was lehrt die Heilige Schrift?

Wir laden Sie zu einem kurzen Test ein, der bei der Beantwortung der Frage „Ist Gott die Dreifaltigkeit?” hilfreich sein kann.

  1. Gibt es ein Wort in der Schrift: Dreifaltigkeit, wesensgleich oder dreieiniger Gott? (Jesaja 44:6)
JaNein
  1. Kennen Sie eine Situation, in der Gott, der Vater, zu jemandem betet oder jemanden flehend anspricht? (Lukas 22:41)
JaNein
  1. Hat Jehova Gott jemals „nicht seinen Willen” erfüllt oder ist er jemandem untergeordnet? (1.Korinther 15:28, Matthäus 26:39, 1.Korinther 11:3)
JaNein
  1. Hat Jehova Gott jemals Macht, Kraft empfangen oder musste ihm etwas offenbart werden? (Matt. 28:18, Offenbarung 1:1)
JaNein
  1. Ist es möglich für denselben Gott: etwas zu „wissen”, aber das gleiche „nicht zu wissen”? (Markus 13:32)
JaNein
  1. Ist es möglich, dass Gott jemals vom Teufel versucht („auf die Probe gestellt”) worden? Ist das irgendwann passiert? (Jakobus 1:13 vergleichen Sie mit Matthäus 4:1-11)
JaNein
  1. Sind irgendwo in der Schrift die Begriffe „geboren”, „Erstgeborene der gesamten Schöpfung”, „gezeugt”, „der Anfang der Schöpfung” auf Jehova Gott, bezogen worden? (Sehen Sie, wie oft diese Begriffe auf Jesus bezogen wurden: z.B. Kolosser 1:15, Offenbarung 3:14)
JaNein
  1. Sind Sie in den Visionen, die Gott und seine Umgebung beschreiben, dem „dritten Thron für den Heiligen Geist” oder der Vision des Geistes als dritte Person begegnet? (Apostelgeschichte 7:56)
JaNein
  1. Kann Gott in Gestalt von einem Tier, z.B. eine Taube, vorgestellt werden? (Vergleichen Sie Matthäus 3:16 mit Deuteronomium 4:17)
JaNein
  1. Kennen Sie ein anderes Dogma in christlichen Religionen (abgesehen von der „Heiligen Dreifaltigkeit”), das seit fast 1700 Jahren Anlass zu Streit und ständiger Polemik gibt?
JaNein

 

Wie haben Sie die Fragen hier beantwortet?

  • Wenn Sie zehnmal mit „Ja” geantwortet haben, bedeutet dies, dass Sie fest an die Wahrhaftigkeit des trinitären Dogmas glauben, aber Sie müssen an Ihrer Kenntnis der Schrift arbeiten.
  • Wenn Sie zehnmal mit „NEIN” geantwortet haben, bedeutet dies, dass Sie die Diskrepanz zwischen dem Dogma der Heiligen Dreifaltigkeit und dem, was die Bibel des Wortes Gottes lehrt, vollkommen erkennen.
  • Alle „zwischen” Antwortergebnisse sollten Sie zur Suche von den Argumenten in der Bibel, die JA- oder NEIN-Antworten unterstützen, motivieren.

 

Willkommen in unserem Blog, in dem die Bibelverse, die sowohl die Lehre von Gott in drei Personen angeblich unterstützen als auch der bestreiten, erklärt werden.

Die Übersetzung wurde aus dem polnischen Sprachtest gemacht: Test biblijny – Czego o Trójcy naucza Pismo Święte

Trejybė kaip Trojos arklys

Kodėl mes palyginame Trejybę su Trojos arkliu?

Kadangi, kaip ir Trojos arklys, buvo klastingai atvesdintas į Troją, Trejybė klasta buvo įvesta į krikščionybę III ir IV amžiuje.

Nors nei Jėzus, nei apaštalai nemokė apie triasmenį Dievą, nepaisant to, kad Biblijoje nėra žodžio „Trejybė“, ir net trijų asmenų mokymo viename Dieve, III-iame amžiuje buvo svarstomas doktrinos, susijusios su Dievo esme, pakeitimas.

Taip nekaltai prasidėję apmąstymai apie Jėzaus prigimtį ir Jo santykius su Tėvu, buvo įvesti nauji Šventajame Rašte nerandami terminai, tokie kaip „homoousios“, „filioque“, „hypostasis“ ar „trias“.

Tuomet tariamas trečiasis asmuo, „Šventoji Dvasia“, buvo pridėtas prie Dievo asmens, nors joks biblinis tekstas nemoko, kad Dvasia yra „asmuo“, atskiras nuo Dievo.

Nukrypimas (atpuolimas) įsitvirtino

Mokymas apie Dievą trijuose asmenyse greitai paplito krikščionių bendruomenėse, nes kas tik paneigdavo šią dogmą, tuometiniai trejybininkai tokius pašalindavo.

Kad būtų įtvirtinta ši doktrina, net buvo bandoma suklastoti Dievo žodį, ką patvirtina kai kuriuose Biblijos vertimuose prie 1 Jono 5:7-8 pridėta eilutė, kuri tariamai patvirtina šį mokymą:

„Nes yra trys, kurie liudija danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia, ir šie trys yra viena“ (Gdansko Biblija).

Tūkstantmečio Biblijoje (redacija IV) eilutės išnašoje paaiškinta, kad šio fragmento trūksta seniausiuose graikų rankraščiuose ir seniausiuose vertimuose. Ši klastotė buvo skirta patvirtinti trijų tariamų asmenų viename Dieve teoriją.

Esminė šios teorijos šalininkų problema yra ta, kad Šventajame Rašte nėra nei vienos eilutės, sakančios, kad viename Dieve yra trys dieviški asmenys!

Nauja Dievo samprata

Žinoma, galima savotiškai spėlioti apie Tėvo ir Sūnaus santykius ar apie tai, ar Šventoji Dvasia yra asmuo, tačiau nė viena Biblijos eilute neįmanoma įrodyti, kad šie trys asmenys (darant prielaidą, kad Šventoji Dvasia yra atskiras asmuo nuo Dievo) sudaro vieną Dievą!

Tokios Dievo sampratos Biblijoje niekur nėra. Šventajame Rašte nėra mokoma apie tokį trigubą Dievą, o visa doktrina buvo užrašyta ne Šventojo Rašto puslapiuose, bet graikų filosofija susižavėjusių žmonių galvose!

Tarsi to būtų negana, pats Trejybės apibrėžimas yra prieštaringas! Jei mes laikome, kad „Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas ir Šventoji Dvasia yra Dievas“ ir tada prieiname išvados, kad „yra vienas Dievas, o ne trys Dievai“, tai savaime yra prieštaravimas. Žinoma, trejybininkas pasakys, kad tai yra „didelė paslaptis“, tačiau problema ta, kad Biblija nemoko apie tokį paslaptingą Dievą, kaip sakoma šiame apibrėžime (kad yra trys dievai, o ne vienas).

Darant prielaidą, kad Trejybė yra VIENAS Dievas, mes negalime vadinti Viešpaties Jėzaus „pilnaverčiu“ Dievu, o tik DALIS DIEVO. Ir šiuo metu Trejybe tikintis turi remtis, sakydamas, kad tai yra paslaptis. Bet kaip ši paslaptis pateikiama Dievo Žodyje?

Ar Senasis Testamentas mokė apie Trejybę?

Jau iš pirmosios Biblijos knygos sužinome, kad ne paslaptingoji „Trejybė“, o Jahvė (YHWH) kalba su žmonėmis, kad Dievas, apsireiškęs Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, taip pat yra ne kas kitas, kaip Viešpats, Izraelio Dievas, apie kurį skaitėme Pakartoto Įstatymo 32:39:

– Nūn įsidėmėkite, kad aš, aš vienas esu Tas, kito Dievo su manimi nėra…

Kaip matome, pats Jahvė save pristato kaip vieno asmens Dievą, sakydamas, kad šalia Jo nėra jokio Dievo. Ar nebūtų melas priimti Trejybę, atsižvelgiant į tai, kad ją tariamai sudaro trys asmenys, prilygstantys Viešpačiui (Sūnus ir Šventoji Dvasia). Kita vertus, Jahvė sako: Aš esu vienas ir nė vienas Dievas nėra su manimi!

Pakartoto Įstatymo 6:4 skyriuje skaitome:

„Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats“.

Neabejotina, kad Dievas Jahvė (YHWH) buvo vienintelis Izraelio Dievas ir kad izraelitai tikėjo tokiu vieno asmens Dievu, kuris juos išskyrė iš aplinkinių tautų.

Ar Dievas susideda iš kelių asmenų?

Veltui trejybininkai „apkerėti“ dėl tariamos asmenų daugybės žodyje „Elohim“ arba „Ehad“. Be to, nepadės tolimi tariamų Trejybės apsireiškimų pavyzdžiai, pvz., Abraome. Tiesa akivaizdi. Dievas asmeniškai praneša Izraeliui, kad jis yra vienas ir izraelitai tiki tokiu vieno asmens Dievu, jie stato Jam šventyklas ir garbina Jį.

Čia verta pasvarstyti, kodėl Dievas, mokantis mus tiesos, nuslėpė nuo savo tautos, kad jis yra „Trejybė“, jeigu ir būtų „Trejybė“? Juk aplinkinės tautos garbino kanaaniečių, babiloniečių, asirų, egiptiečių ir romėnų triadas.

Izraelitai skyrėsi nuo visų šių tautų tuo, kad jie buvo vieninteliai monoteistai ir turėjo tik Vieną Dievą Jehovą. Be to, pats Jahvė įspėja savo tautą, kad ji nemėgdžiotų ne negarbintų kaip aplinkinių tautų jų garbinimo žodžiais iš Pakartoto Įstatymo 12:30-31:

„saugokis, kad nebūtumei suviliotas sekti jomis tada, kai jos buvo sunaikintos tavo akivaizdoje! Nesiteirauk apie jų dievus, sakydamas: „Kaip garbino tos tautos savo dievus? Ir aš noriu sekti tomis apeigomis“. Taip Viešpaties, savo Dievo, negarbink, nes visa, kas pasibjaurėtina, ko Viešpats nekenčia, jie darė savo dievams. Net savo sūnus ir dukteris jie degino ugnyje, atnašaudami savo dievams!“.

 Šventoji Dvasia

Ką izraelitai manė apie Šventąją Dvasią? Ar jie manė, kad Šventoji Dvasia yra atskiras nuo Dievo asmuo? (Žr. „Skirtinga Šventoji Dvasia Senajame ir Naujajame Testamente“).

Nieko panašaus. Izraeliui Šventoji Dvasia arba Dievo Dvasia yra pats Dievas veiksme, tai Dievo veikimas ir Jo galios apraiška, taip pat Dievo įkvėpimas ir energija veiksmams, kurią Dievas suteikia žmonėms.

Katalikų mokslininkai tai puikiai žino, kadangi daugelyje komentarų rašo, kad Senajame Testamente mokymas apie asmeninę Šventąją Dvasią (Šventąją Dvasią kaip asmenį) nėra žinomas. Popiežiškojo teologijos fakulteto išleistoje knygoje „Biblijos priešistorė“ 17-ame puslapyje skaitome:

„Irenėjus (Adversus Haereses, 4, 20). šv. Hilari (De Trinitate,4, 17-18), šv. Bazilikas (De Spiritu Sancto, 16, 38), šv. Jonas Auksaburnis (Homilia in Gen., 8), šv. Augustinas (De civitate Dei, 16,6) matė daugiskaitos skaičiuje užuominą į trejybę. Vis dėlto toks Tėvų požiūris parodo, kad jų Naujojo Testamento žinios, kurio šviesoje sunkumas išnyksta lengviausiai. Vis tik Senasis Testamentas nežinojo dar tiesos apie trijų asmenų Dievą“.

Jeigu Senajame Testamente nėra mokymo apie trijų asmenų Dievą, galbūt Viešpats Jėzus apie tai mokė.

Ar Jėzus mokė apie Trejybę?

Ką galime pasakyti, ką Jėzus mokė apie Dievą?

Kartą, kai Rašto žinovas paklausė, kuris įsakymas pirmiausia buvo, Jis atsakė:

„… Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats“ (Morkaus 12:29)

Iš 32 eilutės matyti, kad „Rašto žinovas“ sutinka su šiais žodžiais sakydamas: „… Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo“.

Kaip matote, Viešpats Jėzus nepateikė naujo mokymo apie Dievą. Izraelis tikėjo vieno asmens Dievu Jahve ir Jėzus aiškiai patvirtino tokį tikėjimą.

Kitą kartą Jėzus paklausė mokinių, kuo jie Jį laiko. Ar mokiniai sakė laikantys jį Dievu ar „Trejybės“ dalimi? Koks buvo atsakymas ir kaip Jėzus į tai reagavo? Petras sakė:

„Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“.

Viešpats Jėzus patvirtino šio teiginio tikslumą Mato evangelijoje16:17:

Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“.

Petras ir kiti apaštalai nė neįtarė apie tariamą „Trejybę“. Jie tikėjo, kad Jėzus yra Mesijas ir gyvojo Dievo Sūnus, o ne Dievas Sūnus ar paslaptingos Trejybės dalis.

Kas yra Mesijas

Hebrajų kalbos žodžio „Mesijas“ (graikų kalba – Kristus) naudojimas čia yra labai svarbus. Ar Mesijas turėjo būti Dievas? Mesijas yra Dievo išrinktasis, kad įvykdytų Aukščiausiojo valią. Žemėje pasirodys ne Dievas, o Jo Mesijas (pateptasis). Jau netrukus atsirado kažkas panašus į Mozę, kaip mes skaitome Pakartoto Įstatymo 18:18,19

„Išugdysiu jiems pranašą, kaip tave, iš jų giminių ir įdėsiu savo žodžius į pranašo lūpas. Jis pasakys jiems visa, ką aš jam būsiu įsakęs. Jei kas nors neklausys žodžių, kuriuos pranašas kalbės mano vardu, aš pats pašauksiu jį už tai atsakyti“.

Pats faktas, kai Jėzų vadiname Mesiju arba pranašu, prilygstančiu Mozei, neleidžia jam būti identiška Dievo dalimi!

Apaštalų darbų 2:36 apaštalas Petras savo kalboje Sekminių dieną paaiškina:

„Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“.

Jei Dievas padarė Jėzų Mesiju ir Viešpačiu, tada Jėzus negali būti tas pats Dievas! Dievas, suteikiantis titulus ir privilegijas kitiems, yra aukštesnėje padėtyje nei tas, kuris gauna šiuos titulus!

Jono 17:3 Viešpats Jėzus aiškiai atskiria Dievą nuo savęs žodžiais:

O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.

Ar apaštalai mokė apie Trejybę?

Jei tai būtų tiesa, dauguma laiškų turėtų paaiškinti Dievo esmę.

Žydams tai būtų visiškai naujas mokymas, kuris turėtų būti oficialiai pristatytas. Mokymas, kad viename Dieve yra trys dieviški asmenys. Ar žinote apie tai nors vieną ištrauką?

Tačiau laiškuose nieko apie tai nerandame. Nėra nė žodžio apie tai, kad Dievas yra Trejybė, trigubas (tripusis) ar kad Dievas yra sudarytas iš trijų. Priešingai, beveik kiekvieno laiško pradžioje (Romiečiams 1:7, 1 Korintiečiams 1:3, 2 Korintiečiams 1:2, Galatams 1:3, Efeziečiams 1:2, Filipiečiams 1:2, 2 Tesalonikiečiams 1:2, 1 Timotiejaus 1: 2, 2 Timotiejaus 1:2 tariamai trečiasis Dievo asmuo yra nepastebimai ignoruojamas:

„Malonė jums ir ramybė nuo mūsų Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!“ (Fil.1:2) ir dažnai „ Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui“.

Kaip matome, sveikinimuose Dievas buvo atskirtas ne tik nuo Viešpaties Jėzaus, bet tariamas trečiasis Dievo asmuo nebuvo minimas, bet Jėzaus Tėvas buvo vadinamas mūsų Viešpaties Dievu!

Apaštalai tikėjo tik vienu Dievu, Dievu Tėvu, kaip aiškiai skaitome Efeziečiams 4:6:

„Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose“.

Šis Dievas yra „ Abraomo Dievas, Izaoko Dievas, Jokūbo Dievas – mūsų protėvių Dievas pašlovino savo tarną Jėzų,… kurį Dievas prikėlė iš numirusių“, kaip skaitome Apd 3:13,15

Toks mokymas atitinka Pauliaus žodžius 1 Timotiejui 2:5:

Vienas yra Dievas ir vienas Dievo žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus“.

Ar Viešpats Jėzus suabejojo šia amžina tiesa? Jono 17:3 skaitome:

„O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją”.

Jei Senajame Testamente nebuvo mokoma apie Trejybę, jei Viešpats Jėzus neskelbė tokio naujo mokymo, jei Jėzaus mokiniai nerašė bažnyčioms apie naują Dievo esmės supratimą, kyla klausimas:

Kaip ir kodėl buvo įvesta Trejybės doktrina?

Tai tikrai neįvyko per pirmuosius tris šimtmečius po Kristaus. Daugelis sutinka, kad didelis vaidmuo formuojant šią doktriną, priklauso Nikėjos susirinkimui, įvykusiam 325 metais.

Taryba nusprendė pakviesti ne ką kitą, o nepakrikštytą pagonių imperatorių Konstantiną, Romos imperijos vyriausiąjį kunigą. Katalikų kunigas Jan Gliński 1992 m. išleistoje knygoje „Vienintėlis Tėvas“ rašė:

„Konstantinas Didysis asmeniškai inauguravo šią tarybą 325 m. gegužės 20 d. Euzebijus iš Cezarėjos rašo, kad imperatorius pasirodė apsivilkęs purpurinės ir auksinės spalvos rūbais…

Po šios kalbos imperatorius Konstantinas suteikė žodį soboro vyskupų pirmininkams. Greičiausiai tai buvo Hozijus iš Kordobos ir Eustatijus iš Antiochijos. Tačiau nėra visiškai teisinga sakyti, kad nors šie du vyskupai pirmininkavo Soboro susitikimams, iš tikrųjų, nors ir neoficialiai, imperatorius Konstantinas pats vadovavo visos tarybos darbui ir darė tiesioginę įtaką jos sprendimams.

… Euzebijus iš Cezarėjos, laikomas pirmosios politinės teologijos pradininku, rašo, kad šis imperatorius „buvo tarsi vyskupas visiems savo pavaldiniams ir kiek galėjo, skatino juos gyventi taip, kad jų gyvenimas patiktų Dievui“ ir „kai skirtingose šalyse iškildavo ginčas, jis kviesdavo Dievo tarnus į susirinkimą, tarsi jį Dievas būtų paskyręs būti visų vyskupu“.

Istorikas Janas Wieruszas Kowalskis šio įvykio užkulisius aprašo savo knygoje „Krikščionybė“, išleistoje 1988 m.:

Pasibaigus svarstymams, Konstantinas nutarė švęsti 20-ąsias savo valdymo su vyskupais metines. Didžioji puota įvyko karaliaus rūmuose. Romos kareiviai su ištrauktais kardais suformavo ilgą eilę, pro kurią praėjo vyskupų procesija. Šventės pabaigoje dvasininkai gavo dovanų auksą ir milžiniškus pyragus bei leidimą grįžti į vyskupiją. Euzebijus iš Cezarėjos su ašaromis prisimena vakarėlį: „Be abejo, tai buvo Jėzaus Kristaus karalystės paveikslas, ir mes manėme, kad tai –  sapnas“.

Ar tai yra Biblijos mokymas?

 Jei kas nors žino Jėzaus mokymą, nereikia jam aiškinti, kodėl pats šios dogmos įvedimo būdas yra prieštaringas. Tai, kas buvo svarbiausia Jėzaus mokyme, buvo užmiršta. Nuolankų Jėzaus požiūrį išstūmė pasididžiavimas, o ginčai dėl žodžių tapo svarbesni už meilę. Anksčiau minėtoje knygoje buvo pažymėta:

„Retorikos įtaka buvo matoma kelis šimtmečius Rytuose siautėjusiems dogminiams ginčams apie Trejybės apibrėžimą, Kristaus asmenį ir Marijos kultą bei Šventosios Dvasios personifikaciją. Padaugėjo tikėjimo simbolių, kurių tekstas buvo išplėstas įtraukiant vis sudėtingesnes išraiškas. Nepadėjo ir tradicijos gynėjų, nepriimančių jokios kitos terminijos, išskyrus biblinę, argumentai. Pasitikėję žodžio galia, viešojo kalbėjimo specialistai ir jiems palankūs vyskupai buvo įsitikinę, kad dėl tinkamų dogminių formuluočių, jie galės suderinti savo tikėjimą Dievo Sūnumi su bekompromisiu monoteizmu, išpažindami tik vieną Dievą, visa ko Kūrėją…

Todėl tiesa apie vienintelį Aukščiausiąjį Dievą Jahv, buvo pakeista į Šv. Raštui nežinomą Dievą trijose asmenyse  Tam nebuvo jokių kliūčių, nors Šventajame Rašte nerandame tokių terminų kaip „Švenčiausioji Trejybė“, taip pat „Triasmenis Dievas“.

Išvados

Krikščionių filosofai, matyt, pamiršo įspėjimą, užrašytą 1 Korintiečiams 4:6, kad negalima pridėti „nieko daugiau, negu parašyta“.

Ginčai dėl šios dogmos krikščionybėje nukrypo nuo to, kas yra svarbiausia, būtent nuo Jėzaus skelbiamos meilės evangelijos, kuri buvo pakeista neapykantos evangelija.

Nuo to momento, kai krikščionybė yra pripažįstama nacionaline religija, pati persekiojama bažnyčia tampa persekiotoja, įtvirtindama tikėjimą į Trejybę per mirtį ir sunaikinimą. Laužai buvo uždegti tiems, kurie turi skirtingas pažiūras, ir atsivertimas vyksta ne skelbiant žodį ar rodant meilę, bet pašalinant tuos, kuriems Šventasis Raštas yra tiesos šaltinis! Užkariavimas, vergija, kryžiaus žygiai, inkvizicija, deginimas ant laužo ir kankinimai yra „atsivertimo“ metodai, toli gražu ne tai, ko mokė Jėzus.

Mes raginame jus perskaityti šios dogmos sukūrimo istoriją, istoriją, pilną intrigų, ginčų, taip pat dėl jos pralietų žmonių, ginančių tiesą apie Dievą, kraujo.

Trojos krikščionybės arklys

Klastingas trejybininkų doktrinos įvedimas į krikščionybę pakeitė tikėjimą Biblijos Dievą Jahvę į izraelitams nežinomą trijulę dievybę.

Daugelio bažnyčių pasekėjams Jėzus nebėra pažadėtas Mesijas, kurio sugrįžimo jie gali tikėtis, bet įsikūnijęs Dievas, kuris, kaip ir Rytų religijose, įsikūnija į žmogų per įsikūnijimą!

Tai nebėra „tarpininkas“ tarp Dievo ir žmonių, „vartai avims“ ir „kelias“ pas Dievą, nes tai tampa šio kelio tikslu. Kelias pas Tėvą tampa keliu į Kristų, o tarpininko vaidmuo tenka „Dievo Motinai“ ir „Šventiesiems“.

Trejybė taip pat iškraipė Šventosios Dvasios vaizdą! Trejybinikai per savo filosofiją atskyrė Dievo Dvasią nuo Dievo, sukurdami kitą dievišką asmenį. Tokiu būdu iš Dievo atimama dvasia, taigi ir galia bei būtis.

Šventas Dievo vardas YHWH buvo išbrauktas iš daugelio Biblijos vertimų ir pakeistas titulu „Viešpats“, kuris nukreipia dėmesį į Jėzų. Izraelio Dievą, kurio vardu atėjo Jo tarnas, sūnus Jėzus (žr. Jahvės tarną), išstumtas Trejybės, tokio Dievo, kurio Senojo Testamento pranašai ir pirmieji Jėzaus mokiniai nepažinojo.

Trejybė. Kur toks mokymas yra Biblijoje?

Šiandien daugelis vis dar gina Trejybės filosofiją, pamiršdami svarbiausią dalyką, kurio Šventajame Rašte net vienu sakiniu nemokoma apie vieną Dievą iš trijų asmenų, apie Dievą Trejybėje!

Nė vienoje eilutėje nėra siūlomas trejybinis apibrėžimas, kad Trejybė yra Dievas!

Visi trejybiniai argumentai yra pagrįsti tik spėjimais, spėlionėmis ir faktų pritempimu!

Žinoma, galima ištirti Tėvo ir Sūnaus panašumus, surasti Šventosios Dvasios personifikaciją ir „ištirti“, ar žodis „Elohim“ reiškia daugiaasmenį Dievą. Visais šiais veiksmais siekiama tik užgožti pagrindinę tiesą, kad Biblija nekalba apie Dievą trijuose asmenyse! Toks Dievas niekada nebuvo atskleistas Biblijos skaitytojams!

Leidimas atlikti tokio tipo neteisėtą tyrimą iškraipė kitus aiškius Šventojo Rašto mokymus, įvedė nemirtingos sielos doktriną, pakeitė prisikėlimo prasmę ar Šventajame Rašte aiškiai pasmerktą stabmeldystę. Galite lengvai pakeisti praktiškai viską, net „Dešimt įsakymų“, duotų ant Sinajaus kalno (žr. Kaip buvo pakeisti Dievo įsakymai), kurių bažnyčia nebijojo pakeisti!

Įdomu tai, kad būdais, panašiais į Trejybės įvedimo naudojamus metodus, bažnyčios patvirtina tokias dogmas kaip: Marijos kultas, atvaizdų garbinimas, tikėjimas ugningu pragaru ar pagoniški papročiai ir apeigos.

Mes raginame Šventojo Rašto skaitytojus atidžiai ištirti savo įsitikinimus, kaip tai daryti skatina Apd 17:11, kad „išnagrinėtų Šventąjį Raštą, ar taip esą ištikrųjų“.

Nagrinėdami Šventąjį Raštą, išvengsime to, ką Paulius perspėja Kolosiečiams 2:8:

„Žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų filosofija ir tuščia apgaule, kuri remiasi žmonių tradicijomis ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi“.

Taip pat skaitykite: Ko galime pasimokyti iš mesijinių Senojo Testamento tekstų? – Luko 24:44

Mūsų skaitytoja Margarita išvertė straipsnį iš lenkų kalbos: Trójca to koń trojański wprowadzony do chrześcijaństwa – Kolosan 2:8

Leder tro på treenigheten till Gud?

Nej, denna trinitariska dogm strider mot vad Bibeln lär oss om Gud. Dessutom finns ordet ”treenighet” ingenstans i Bibeln. Det finns inte en enda vers i Guds ord som innehåller ens anspelningar på de påstådda tre individernas jämlikhet.

Som vi vet finns till och med försök att förfalska Guds ord så att en sådan text skulle kunde bli funnen i Bibeln. Detta bevisas genom tillägget av en vers i 1 Johannes 5: 7 – 8, som påstås bekräfta denna lära,

„Ty det finns tre som vittnar i himlen: Fadern, Ordet och den Helige Ande, och dessa tre är ett” (Gdansk Bible).

I den så kallade ”The Millennium Bible, red. IV” förklaras dock i en fotnot till denna vers att den saknas i de äldsta grekiska manuskripten (handskrifterna) och i de äldsta översättningarna. Så varför lades en sådan vers till i Bibeln? Handlade det inte om att bestyrka tre personers enhet?

Varför vi anser att denna dogm är skadlig?

  • Treenigheten beskriver en mystisk Gud. Ett sådant tillvägagångssätt för att lära känna Gud är mycket nedslående. Detta strider helt mot vad vi läser i Johannes 17:3, nämligen att ”evigt liv” är beroende av att lära känna Gud. Läran är också en väg till ateism, agnosticism och platonisk filosofi.
  • Treenigheten förvränger Guds sons roll som „medlare” och „väg” som leder till Gud. Jesus, som en oskiljaktig del av Gud, (enligt treenighetsläran) blir målet och avslutningen på denna väg. Således blir inte Jesus en medlare mellan Gud och människor, detta för Marias skull. Allt detta strider mot orden i 1 Timoteus 2: 5, vi läser: „Ty det finns en Gud, och det finns en medlare mellan Gud och människorna, människan, Kristus Jesus.” Dessutom får Maria, när hon födde ”Gud”, (enligt treenighetsläran) titeln ”Guds moder”. Detta leder i sin tur till erkännandet av att Maria blev gravid utan synd, vilket i sin tur tvingar fram påståendet att Jesus inte hade halvbröder eller halvsystrar, (vilket han enligt Bibeln hade).
  • Treenigheten är ett plagiat av en hednisk lära och inte en uppenbarelse av Guds sanning. I många religioner har det funnits triader av gudar i århundraden, från vilka israeliterna skulle hålla sig borta, även enligt de tio budorden.
  • I efterdyningarna av denna dogm finns obibliska helgdagar och läror som exempelvis „julen”. Jesus och apostlarna uppmuntrade inte till firandet av hans födelsedag, Jesus ville i stället att hans lärjungar, som mindes honom, skulle högtidlighålla årsdagen för hans död, en gång varje år.
  • Dogmen (treenighetsläran) förnekar, fördunklar och förvränger den väsentliga innebörden av frälsning och lösenanordningen. Jesus som treenighetens andra person skulle inte vara en ”lämplig” lösen (motsvarande Adam) (1 Timoteus 2:6). Dessutom kunde ju Jesus som en Gud (enligt treenighetsläran) inte dö för att vi skulle bli räddade eller återlösta.
  • Treenighetsläran gjorde att Israels Gud, med det personliga namnet YAHUVE, (Jehova), glömdes bort, på bekostnad av filosofisk och ologisk vetenskap. I Psalm 83:19 (RS) läser vi: „Låt dem känna dig och veta att endast du, som har det enda namnet Yahweh, (Jehova) är den Högste över hela jorden„.
  • Treenighetsläran förmörkar och förvränger dessutom bilden av helig ande! I stället för att be „om helig ande” (Johannes 14: 16, 17), tilltalar de den helige anden som varande treenighetens tredje person. Deras framställningar eller böner „faller i tomrummet” och kan därför inte använda „kraft uppifrån” (Lukas 24:49) för att hjälpa dem att övervinna svårigheter, frestelser eller för att odla de kristna egenskaper som beskrivs i Galaterna 5: 22, 23. Treenighetens förespråkare riskerar att förlora Guds hjälp i sin kamp mot djävulens frestelser!
  • Treenighetsläran berövar oss gåvan att be till Fadern! Treenighetens förespråkare liknar den som skickar brev med mottagarens uppgifter felaktigt nedtecknade, i motsats till det bibliska mönstret. Kan ett sådant brev verkligen nå den förväntade mottagaren?
  • Denna dogm, i motsats till vad Herren Jesus sa i Johannes 13: 34, 35, gjorde treenighetens förespråkare till „en avgörande faktor för kristendomen hos en given religiös grupp eller individ”. Tyvärr var lärans förespråkares handlingar så effektiva att de övertygade majoriteten av de kristna. Ett exempel på detta är Kyrkornas världsråd (ett internationellt ekumeniskt organ från över hundra länder), som endast accepterar kyrkor som tror på treenighetsläran! Det är sorgligt och absurt, för i och med ett sådant kriterium skulle inte de första kristna, som inte undervisade om den treeniga Guden, accepteras i rådet. I ljuset av Bibelns lära är de sanna och avgörande faktorerna för sann kristendom: Tro på Messias (Jesus Kristus) och hans uppståndelse, erkännandet av Bibeln som Guds ord, kärlek visad genom gärningar, dop genom nedsänkning i vatten och evangelisering.Eftersom Bibeln inte innehåller någon treenig doktrin kan denna kristna lista inte inkludera tron på treenigheten! (Även katolska källor erkänner det – se i vårt bibliotek, den anti-treeniga bloggen, en skanning av boken „1001 saker du borde veta om Bibeln. Specifikt om Bibeln, Herren Jesus och vad de första kristna lärde ut om treenigheten). Genom att övertala majoriteten om att tron på treenigheten är avgörande för kristendom har treenigheternas förespråkare tyvärr överskuggat och till och med glömt de sanna bibliska lärorna som nämns här ovan.

Sammanfattningsvis: Tron på treenigheten leder till att man inte dyrkar Gud i ande och i sanning, läran leder till att vi inte vet vem ”den enda sanne Guden” är, eller vem han sände, Jesus Kristus”.

Jednota Boha a Ježíše.

 Slova Pána Ježíše v Janovi 10:30 „Já a Otec jsme jedno. jsou často uváděna jako důkaz existence Trojice.

 Je to správné a je to biblické?

Pouhá skutečnost uvedení dokonce tří „osob Trojice“ neprokazuje „rovnost a věčnost“, a proto nemůže být argumentem pro existenci Trojice. Všimněte si, že ve výše uvedeném verši vidíme pouze dvě osoby:

Boha Otce a Ježíše.

Neměl by Pán Ježíš za předpokladu existence Trojice říci, že já, Otec a Duch svatý jsme jedno?

O jaké „jednotě“ mluvil Pán Ježíš?

Smysl výroku je zcela jasný, když ho čteme společně s kontextem.

Všimněte si výroků u Jana 17: 20–22

„Neprosím však jen za ně, ale i za ty, kteří skrze jejich slovo ve mne uvěří; aby všichni byli jedno jako ty, Otče, ve mně a já v tobě, aby i oni byli v nás, aby tak svět uvěřil, že ty jsi mě poslal. Slávu, kterou jsi mi dal, dal jsem jim, aby byli jedno, jako my jsme jedno”

Tyto verše v BW (Polská bible ve Varšavě) zní podobně:

„A nejen pro ně, ale také pro ty, kteří ve mě budou skrze své slovo věřit.” Aby všichni byli jedno, jako jste vy, Otče, ve mně a já ve vás, aby také byli v nás, aby svět věřil, že jste mě poslali. A dal jsem jim slávu, kterou jste mi dali vy, aby byli jedno, jako jsme jedno.“

Jak vidíte, John nejde dále a v kapitole 12 jednoznačně a definitivně vysvětluje otázku jednoty.

Křesťané mají být jeden jako JEŽÍŠ A OTEC. Nejde tedy o jednotu, o čem mluví následovníci Nejsvětější Trojice. Pokud ano, všichni křesťané by museli být součástí Boha.

Pokud bychom měli přijmout trinitární koncept, každý křesťan by „vstoupil do jednoty Trojice.“

Co o tomto verši říkají trinitaristé.

V poznámce k poznaňské Bibli čteme:

„Věta Já a Otec jsou jedno (a ne jedna), kterou vyjadřujeme především v jednotě vůle a jednání (stejně jako v 5: 19-20; 8:16; 10:15; 12: 44-45). Jednota Otce a Syna je metafyzická jednota. Otec a Syn, kteří jsou odlišní jeden od druhého jako osoby, mají stejnou vůli a jednání.”

Pravděpodobně není pochyb o tom, že nejde o jednotu bytí, ale o jednotu akce a myšlení …. zkrátka jednomyslnost!

Jasně to naznačují následující slova zaznamenaná Janem 17:22 

„Slávu, kterou jsi mi dal, dal jsem jim, aby byli jedno, jako my jsme jedno”

Co znamenají slova: „aby byli jedno, jako my jsme jedno”

Tato jednota spočívala ve skutečnosti, že náš Pán mluvil jen to, co mu říkal jeho nebeský Otec, jak je zřejmé z Jana 12:49

„Neboť jsem nemluvil sám ze sebe, ale Otec, který mě poslal, přikázal mi, jak mám mluvit a co říci.“

 Pokud by Ježíš a Otec byli jedním Bohem, o jehož jednotě mluví následovníci Nejsvětější Trojice, měla by tato slova smysl? Mohl by Ježíš říci, že sám od sebe nemluvil a že mu Otec přikazuje?

Dokonce i trinitářský věřící John Calvin řekl o Janovi 10:30: „Starověcí tuto pasáž nesprávně použili, aby dokázali, že Kristus má společnou povahu s Otcem. Kristus totiž nemluví o jednotě hmoty, ale o harmonickém spojení se svým Otcem. “

 Jaký je názor biblických učenců?

William Barclay komentoval tento verš:

„A tak se dostáváme k tomu nejvyššímu prohlášení.” „Já a Otec jsme jedno,“ řekl Ježíš. Co tím myslel? Pokud žádáme o vysvětlení ze samotné Bible, zjistíme, že má ve skutečnosti, tak jednoduchý význam, že jej dokáže pochopit i ta nejjednodušší mysl. Přečtěte si z kapitoly 17 z Jana, součást Ježíšovy modlitby za jeho následovníky před jeho smrtí: Jan 17:11 Již nejsem ve světě, ale oni jsou ve světě, a já jdu k tobě. Otče svatý, zachovej je ve svém jménu, které jsi mi dal; nechť jsou jedno jako my.

Ježíš chápal jednotu křesťanů mezi sebou navzájem jako stejnou, která existuje mezi ním a Bohem. A ve stejné kapitole se také modlí:

 Jan 17:20-22 Neprosím však jen za ně, ale i za ty, kteří skrze jejich slovo ve mne uvěří, aby všichni byli jedno jako ty, Otče, ve mně a já v tobě, aby i oni byli v nás, aby tak svět uvěřil, že ty jsi mě poslal. Slávu, kterou jsi mi dal, dal jsem jim, aby byli jedno, jako my jsme jedno. Ježíš, proto s jednoduchostí a jasností prohlašuje, že nelze ignorovat, že cílem křesťanského života je, aby všichni věřící byli jedno, protože on a Otec jsou jedno.“

 

Anthony F. Buzzard a Charles F. Hunting komentovali tento verš následovně:

„V tomto verši Ježíš tvrdí, že je” jedno „se svým Otcem. Slovo „jedno“ v tomto kontroverzním textu je řecký výraz  εν – hen. Není to mužská číslovka εἷς – heis – jeden!

Je nespravedlivé, že svědkové Jehovovi jsou někdy v populárních publikacích o Trojici napadáni, protože říkají jen to, co dokonce konzervativní evangeličtí komentátoři připouštějí: „Zdá se, že výraz „ Já a Otec jsme jedno “ znamená mít stejnou vůli, cíl, poslání.

 

Jaká jednota?

Kontext výroku Pána Ježíše jasně naznačuje jednotu myšlení a jednání, a nikoli jednotu bytí, což připouštějí i trinitářští komentátoři. Trinitaristé vytrhávající Písmo z kontextu (např. Jan 10: 30) a zoufale se snaží dokázat pravdivost své doktríny, učení zdůrazňující „rovnost v moci a věčnost tří božských osob“.

 Jak vidíte, Písmo se může očistit od takového falešného učení!

překlad provedl čtenář Milan

Překlad byl vytvořen z článku do polštiny:Ja i Ojciec jedno jesteśmy

Trojice a pohanské trojice božstev

Zjevil se Bůh Bible lidstvu jako Triáda nebo Trojice božstev?

Podívejme se, jak na tuto otázku odpovídají následující dva biblické verše:

Zachariáš 14: 9 „Hospodin bude Králem nad celou zemí; v onen den bude Hospodin jediný a jeho jméno jediné.”

5 Moj.6:4  „Slyš, Izraeli, Hospodin je náš Bůh, Hospodin jediný.

Aby výše uvedené biblické texty k nám „mluvily jasněji“, citujme je z katolického překladu bible v Poznani:    

„Slyš Izrael!” Jahve je náš Bůh, Jahve jediný

Jahve a cizí bohové

Než se dostaneme k věci, je třeba připomenout, že na rozdíl od národů obklopujících vyvolený lid, Izraelité uctívali pouze jednoho Boha. Bůh jedné osoby, který se jmenoval Jahve!

Byl to tento Bůh, který varoval svůj lid před bohy okolních národů slovy:

 

5 Moj. 6: 14,15 Nesmíš následovat cizí bohy, žádné z bohů okolních národů. Vždyť Hospodin, tvůj Bůh, jenž uprostřed tebe přebývá, je žárlivě milující Bůh! Jinak proti tobě vzplane hněv Hospodina, tvého Boha, a vyhladí tě z povrchu země.

 V panteonu božstev těchto jiných národů byly až příliš často triády nebo tři bohové. Chcete-li to zjistit, stačí vyhledat v encyklopediích informace o triádách, jako jsou kanaanské, babylonské, asyrské, egyptské nebo římské triády, např.:

  • Fénicie znala několik triád, jako Baal, Ashtoreth a Eshmun
  • V Babylonii existoval „tzv pánská trojice “Ea, Marduk a Gibil
  • Řecko je Zeus, Poseidon, Hades
  • V Mezopotámii byla nejslavnější trojicí božstev Elil, An a Enki,
  • Egypt – „rodinná triáda“ (otec, matka, syn) Osiris, Isis, Horus
  • Řím je Kapitolská trojice “skládající se ze tří božstev: Jupitera, Juna a Minervy (identifikovaných jako Zeus Héra a Athéna)
  • V hinduismu: Brahma, Vishnu, Siwa (typický koncept jednoho boha ve třech osobách)
  • Čína – „Fu Lu Shou“ – v čínských lidových vírách trojice hvězdných božstev, která zahrnuje: Fuxing jako bůh štěstí, Shouxing jako bůh dlouhověkosti a Luxing jako bůh kariéry.

Nechceme psát o různých formách těchto trojic, které se také vyskytují v jiných pohanských náboženstvích, ale i těch, která jsou nám dokonce blízká, jako je slovanská trojice, tzv. Triglav.

Původnímu panteonu slovanských bohů také vládla trojice hlavních bohů v čele se Svatorogem

(ev. Svatoroţic – Daţbog), po něm následovali Perun a Velen.

Je možné, že aby se církev odlišila od jiných trojic, začala používat slovo „Nejsvětější“ (vylepšená forma nejvyššího stupně od slova svatá), i když takové slovo v Písmu není!

Je Trojice biblické učení nebo pohanské?

Při čtení Bible stojí za to věnovat pozornost tomu, co biblický Bůh řekl o náboženství Kanaánců. (Kanaánci uctívali trojice božstev, jako je El, Baal, Asherah.) Židé se nepochybně mnohokrát setkali s učením jiných pohanských náboženství o trojicích a to dokonce i v Egyptě.

V 5 Mojžíšově 12: 29–31 však čteme toto varování:

Až Hospodin, tvůj Bůh, před tebou vyplení pronárody, které si jdeš podrobit, a až si je podrobíš a usadíš se v jejich zemi, dej si pozor, abys neuvízl v léčce, která po nich zbude , až budou před tebou už vyhlazeny: abys nevyhledával jejich bohy a neřekl: „Jak sloužily tyto pronárody svým bohům, tak to budu dělat i já!“ Něco takového nesmíš udělat pro Hospodina, svého Boha, neboť všechno, co ony činily pro své bohy, Hospodin nenávidí jako ohavnost; vždyť ony pro své bohy spalují dokonce své syny a dcery.

Přední biblické texty tohoto komentáře nenechávají pochyb o tom, že Bůh popsaný v Bibli se lišil od bohů okolních národů, protože byl Bohem jedné osoby, byl jediným Bohem, na rozdíl od trojic  okolních národů. Izraelité byli jedineční mezi okolními národy, které uctívaly doslova tisíce božstev. Izraelité se vyznamenali jako vyvolený národ, protože věřili v jediného Boha, JHVH!

Důležitou kuriozitou k textu z 5. Mojžíšovy 6: 4 je, že překladatelé „Septuaginty“ překládající, jak text z Genesis 1: 1, tak tematický text, o kterém diskutujeme tak, že hebrejské slovo „Elohim“ bylo přeloženo do řeckého slova „ho Theos“,  nebo „ BŮH “v jednotném čísle.

 

Udělali to proto, že nepochybovali o tom, že biblický bůh je „JEDEN JHVH“, a ne nějaká trojice!

V řečtině neexistuje množné číslo, které by zdůrazňovalo majestátnost nebo důstojnost tzv. „královské množné číslo“.

Co učil Pán Ježíš o Bohu?

Jaký byl názor Pána Ježíše na toto téma: Chce Nový zákon změnit koncept Boha jedné osoby na Nejsvětější Trojici? Chtěl Ježíš odhalit něco nového o existenci Všemohoucího bytí? Naznačil, že je třetí částí Trojice?

Přečtěte si Marka 12:29

„Ježíš odpověděl: „První je toto: ‚Slyš, Izraeli, Hospodin, Bůh náš, jest jediný pán”

Pán Ježíš v tomto bodě cituje stejnou pasáž z 5. Mojžíšovy 6: 4, která to potvrzuje:

„Slyš, Izraeli, Hospodin je náš Bůh, Hospodin jediný.”

Pokud by to bylo jinak, musel by o tom otevřeně učit své učedníky, kteří byli Izraelity a kteří celý život věřili v Jahveho Boha.

Text Zecharjáše 14: 9, který byl v úvodu citován, byl  proroctvím pro budoucnost. Takže skutečnost, že „POUZE JHVH“ měl být v budoucnu také Všemohoucím Bohem, se neměla měnit ani aktualizovat!

Bůh je pravdivý

Pokud jste zastáncem nauky Trojice, prosím, odpovězte na jednoduchou otázku:

Podvedl by Bůh vyvolený lid se kterým uzavřel smlouvu a všechny čtenáře Bible tím, že se zjeví jako jeden z Yahwehů, aniž by se vůbec zmínil o konceptu trojice?

Kdyby byl Všemohoucí Bohem v podobě trojice, určitě by to na stránkách Bible odhalil od samého začátku! Takové učení však nevidíme ani ve Starém zákoně, ani v Novém zákoně. Fráze „JEDEN“, když se odkazuje na Všemohoucího Boha, se vyskytuje v celém Písmu a je třeba zdůraznit, že se nehodí k pojmům Trojice,  Triády!

Možná však, jak mylně tvrdí stoupenci Trojice, „tato falešná božstva Trojice potvrzují existenci této pravé, biblické Trojice“?

Viz 2. Korinťanům 6: 15–17 o této úvaze spojující pojmy od pohanských, nekřesťanských náboženství ke křesťanství.

Jaký souzvuk Krista s Beliálem? Jaký podíl věřícího s nevěřícím? Jaké spojení chrámu Božího s modlami? My jsme přece chrám Boha živého. Jak řekl Bůh: ‚Budu přebývat a procházet se mezi nimi, budu jejich Bohem a oni budou mým lidem.‘ A proto ‚vyjděte z jejich středu a oddělte se‘, praví Hospodin a ‚ničeho nečistého se nedotýkejte, a já vás přijmu‘

Není pochyb, že náboženské koncepty pohanských náboženství by neměly mít nic společného s učením čistého křesťanství! Na druhé straně by se křesťané měli od takových nebiblických přesvědčení a učení vzdálit, protože vedou k modlářství.

Bůh se nemění

Písmo říká, že Bůh se nemění. Je to stejný Bůh, kterého vyvolený lid uctíval. Tím, že poslal Pána Ježíše na Zemi, nám dal prostředníka nové smlouvy (té staré byl Mojžíš). Apoštol Pavel to jasně uvedl

v 1  Korinťanům 8: 4–6.

    „Takže pokud jde o jídlo, které již bylo obětováno modlám, víme dobře, že na světě nejsou žádné modly a žádný bůh kromě jednoho Boha.” A i když v nebi i na zemi existují takzvaní bohové – existuje pro nás mnoho takových bohů a pánů, existuje pouze jeden Bůh, Otec, od kterého všechno pochází a pro kterého existujeme, a jeden Pán, Ježíš Kristus, skrze něhož bylo všechno stvořeno a díky čemuž jsme také „

Pavel napsal, že pro křesťany je jediný Bůh. Tento jediný Bůh, jak čteme ve výše uvedeném textu, je náš nebeský Otec. Všimněte si, že v tomto verši není o Duchu svatém jediné slovo.

Pro opravdové křesťany je šokující a absurdní hledat „plnější zjevení Boha“ čerpáním příkladů z cizích kultur!

Šokující bylo, že krásu biblického monoteismu vystřídal koncept trojice vycházející z pohanských náboženství a mytologie. Je rovněž nepřijatelné brodit se filozofií a prázdnými úvahami o domnělém vztahu mezi Ježíšem, Bohem Otcem a Duchem svatým.

Bohužel, trinitaristé, kteří nemají žádné konkrétní důkazy o biblické povaze trojičního dogmatu, používají vícesvazkové pojednání o tom, zda je Ježíš soupodstatný s Otcem (homousios), od kterého pochází.

Kdy se tedy trojice dostala ke křesťanství?

Níže citujeme Wikipedii  odkazující na knihy Jaroslava Pelikana, který byl profesorem historie – specializace křesťanství.

„V důsledku administrativního úsilí přilákat nevěřící z římského světa byly některé takové obrazy postupně začleněny do křesťanství.” To nakonec vedlo k poznání, že Syn a Duch svatý jsou si rovni s Otcem. Kritici také namítají, že trinitářská doktrína byla výsledkem více politických než teologických akcí. “

Podle mnoha historiků touha přilákat lidi (pohany) k novému náboženství přispěla k zavedení konceptu Nejsvětější Trojice.

Až dosud mnozí uctívali slunce a trojici božstev. Byly tedy převzaty jejich svátky a koncepty často spojené s uctíváním slunce, které měl Kristus nahradit.

Kniha Edmunda Lewandowského Tváře křesťanského náboženství o Vánocích říká:

„Svátek byl založen v roce 354 za vlády papeže Liberia (352–366). V ten den lidé říše oslavovali den narození neporazitelného slunce (Dies Natalis Solis Invicti) všeobecně a slavnostně…. Ve třetím století byl rozšířen kult Mithry, který úspěšně konkuroval křesťanství, také velmi populární. Den narození tohoto božstva byl oslavován 25. prosince “

Přijetím tohoto svátku se tedy změnil pouze předmět uctívání.

Ve Slovníku mýtů a kulturních tradic, editovaném Władysławem Kopalińskim, pod heslem Mitra čteme, že Mithras je mnohem starší než křesťanství a že „Síla Mithrasova kultu svědčí také o tom, že si křesťanství zvolilo neděli, svatý den boha Slunce Mithru, jako svátek místo soboty, biblický Sabat (podle H. Lamera).

 Solární symboly

Solární symboly jsou ještě dnes viditelné, například v monstranci, která má tvar a podobu slunce. Můžete je také vidět ve svatozáři umístěné nad hlavami svatých a Ježíše.

Vrátíme-li se k dříve citované knize „Tváře křesťanského náboženství“, najdeme zajímavé prohlášení z pastoračního dopisu papeže Lva I. Velkého (440-461):

„Existují lidé, kteří si myslí, že slavnost by se neměla slavit, ani tak kvůli Kristovu narození, ale kvůli vycházejícímu novému slunci … než vstoupí do baziliky svatého apoštola Petra, postaví se na schody, otočí se a pokorně skloní hlavu ke slunečnímu disku”

Pohanský trinitarismus nebo biblický monoteismus.

Podle Písma svatého i historiků nemá pojem triády nic společného s „biblickou“ vědou nebo kulturou, ale je převzat „živý“ z nebiblických a dokonce pohanských učení!

I islám, postavený na základě starozákonního monoteismu, popřel toto učení slovy Mohameda v Koránu (IV, 171).

„Věř tedy v Boha a v jeho posly a neříkej: Tři!  (Tři – ve vztahu k Bohu ve třech osobách).

Biblické texty diskutované v tomto komentáři znovu ukazují, že dogma o „Nejsvětější Trojici“ nebo tvrzení, že  v Bibli se vyskytuje  „forma trojice“, je neslučitelná s Písmy.

Biblickou pravdu nelze přemoci argumentem že jsou „věrní věřící“ v biblické učení „Nejsvětější Trojice“!

Praví následovníci Pána Ježíše měli být v menšině – následovat „úzkou cestu“, nikoli „širokou cestu“ (Matouš 7: 13,14).

Křesťané se měli držet biblické pravdy, nikoli sekulární filozofie, jak říkají níže uvedené texty:

 Jan 17:17 Posvěť je pravdou; tvoje slovo je pravda.

Kolosanům 2: 8 Dejte si pozor, aby vás někdo nesvedl prázdným a klamným filozofováním, založeným na lidských bájích, na vesmírných mocnostech, a ne na Kristu.

překlad provedl čtenář Milan

 

Překlad byl vytvořen z článku do polštiny:Trójca Przenajświętsza a pogańskie Triady

Who are antytrynitarianie.pl?

Blog antytrynitarianie.pl is a private initiative of people who want to present arguments which have convinced them to believe in one-person God of the Bible – Jahwe (Yahweh) -as well as allowed them to reject the dogma of the Holy Trinity.

Our website shouldn’t be identified with any religious group or church. We believe that belonging to one or another nontrinitarian group is a personal choice.

We don’t ask anyone about their religion, because for us arguments, not human authorities, are important.

We are not associated with any political organisation, too.

On the blog we present and comment on verses which convince us to believe in one God and His Son – Lord Jesus Christ and these which allegedly support the belief in the Holy Trinity.

If you have another opinion about God’s nature, we respect it. Of course we are eager to get to know your opinion and eventually take it into account in our discussion. At the same time we don’t want to offend others’ beliefs and feelings. We think that everyone can believe in what their heart and mind are saying and what is in line with the Holy Spirit’s lessons.

We believe that this website will help truth seekers find answers to a question: who is God about whom we read in the Bible.

Why was this blog created?

When we started writing this blog, there wasn’t any similar place on the Internet, with such a wide range of the biblical comments. We wanted to gather the biblical arguments of antitrinitarians and more than 100 specific verses in one place.

We hope that thanks to this we will encourage readers to read the Bible and meditate on good news included in this Book. We want also to prove that the dogma of the Holy Trinity obscures a gospel preached by Jesus and His followers.

We don’t have any funding or reimbursement from any institution, congregation or church. We have never been on any religious post. We have never asked our readers for financial support. We don’t use adverts to earn money too, because we believe that it wouldn’t suit to gravity of the biblical topics which we write about. Material which we have published is only a small part of the information from the Bible which we want to pass on.

The Lord Jesus is our personal Savior in this sense that he has sacrificed his life to save everybody. God isn’t a mysterious, philosophical and unknowable Creature – Trinity. He is a loving Father who invites us to get to know him (John 17 :3).

Verses are quoted from different accessible Polish translations of the Bible. Bolds and italics are introduced by us and their aim is to draw attention to key words. Quoted fragments of other publications come mainly from our library.

We wish you a nice lecture. If you want to ask a question or contact with us in another case, write to the e-mail address: info@antytrynitarianie.pl

 

The translation was made by our reader from the article: Kim są antytrynitarianie.pl

Ką mes sužinome apie Jėzų iš Senojo Testamento?

 Kaip tikriausiai žinome, žydai Bibliją suskirstė į tris dalis (Tora – Įstatymas, Nevimas – istorinės ir pranašų knygos, Ketuvimas – psalmės, patarlės, pranašystės, istorinės ir išminties knygos). Tai buvo vieninteliai įkvėpti Raštai Jėzaus laikais, kurie pažadėtąjį Mesiją leido atpažinti Viešpatyje Jėzuje. Jėzus kviečia patikrinti, kas apie jį parašyta hebrajų raštuose Luko 24:44:

Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse?

Pacituotoje ištraukoje Jėzus atkreipia dėmesį į pranašystes, liudijančias, kad jis yra Kristus arba Mesijas, apie kurį kalbama hebrajų raštuose.

Kas yra svarbu ir ką reikia pabrėžti, kad iki 60 m. po Kr. Jėzaus pasekėjai naudojo TIK Senojo Testamento Raštusir žodines tradicijas, nes dar nebuvo parašytos Šventojo Rašto evangelijos ir laiškai. Čia iškyla išvada, kad po Jėzaus mirties, maždaug po 30 metų, hebrajų Raštai buvo vieninteliai rašytiniai įrodymai, kuriuose Jėzus atpažįstamas kaip pažadėtasis Mesijas. Ar žydai, remdamiesi mesijinėmis pranašystėmis, tikėjosi, kad ateis Mesijas ar Trejybės Dievo antrasis asmuo?

 Ką pranašystės hebrajų Raštuose skelbė apie Jėzų?

Taigi, ar pranašystės atskleidė, kad Dievas antrame asmenyje ateis į žemę? Tokių užuominų (žinučių) Senajame Testamente bergždžia ieškoti.

Remiantis Šventuoju Raštu, žydai tikėjosi tokio žmogaus kaip Mozė pasirodymo!

NIEKAS nesitikėjo, kad pats Dievas nusileis į žemę, kadangi jokia pranašystė to nepranašavo!

Pats Jėzus net cituotoje eilutėje nurodo mokiniams, kad pranašystės nurodo jį kaip Mesijąo ne Dievą.

Jėzaus mokiniai puikiai suprato, kas yra Jėzus. Jono 1:41, kai Andriejus sutiko Petrą, jis jam nepasakė, kad jie sutiko Dievą … bet Dievo pažadėtąjį Mesiją:

„Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį – Kristų“)“.

Panašiai Simeonas nepatirs mirties, kol nepamatys pažadėto Mesijo, tai skaitome Luko 2:26.

„Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol nepamatysiąs Viešpaties Mesijo“.

Ką reiškia Mesijas

Žodis „Mesijas“ (kilęs iš hebrajų kalbos veiksmažodžio „maszách“ šaknies), kuris reiškia „pateptas“ arba „pateptasis“. Šis žodis reiškia Dievo išrinktojo patepimą (anksčiau aliejus buvo pilamas ant išrinktojo galvos, kitaip sakant „jis buvo pateptas“). Mesijas (pateptasis) į graikų kalbą yra išverstas kaip Kristus, ir veltui reikia ieškoti fakto, kad pats Dievas turi būti Mesiju, nes tai prieštarautų šio žodžio prasmei.

Skaitydami Mato 16:15-20 neturėtume abejoti, kad Jėzus buvo Mesijas, o ne „antrasis Dievo asmuo“. Jėzus klausė savo mokinių tiesiogiai (žr. 15 eilutę): „O kuo jūs mane laikote?“, tada skaitome Mato 16:16, Petras tarė: „ … Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“.

Ar Jėzus prieštaravo šiems žodžiams? Ar jis paaiškino, kad yra trejybės Dievo dalis? Priešingai, Mato 16:20 atskleidžia, jog jis griežtai uždraudė mokiniams „… niekam neskelbti, kad Jis yra Mesijas“.

Jėzus turėjo puikią galimybę savo artimiausiems mokiniams paaiškinti, kad jie kalbėjosi su įsikūnijusiu Dievu (kitu Jo asmeniu), tačiau to nepadarė.

Apibendrinant ligšiolinius svarstymus, padarykime svarbią išvadą: Nesuprasdami, ką Senojo Testamento tekstuose reiškė žodis „Mesijas“, nesuprasime, kas buvo Jėzus. Šį terminą plačiau paaiškiname įraše (straipsnyje): Ar Viešpats Jėzus yra Tavo Mesijas?

Kas tai supranta, žino, kad Mesijas NEGALI BŪTI PATS Dievas, nes Mesijas yra Dievo pasirinktas ir Dievo pateptas asmuo. Tai aiškiai rodo frazė „Viešpaties Mesijo“, pavartota Luko 2:26.

Simeonas turėjo matyti ne patį Dievą, o Dievo (Viešpaties) Mesiją.

Mesijinės pranašystės

Jėzus išpildė apie 300 skirtingų pranašysčių, užrašytų Senajame Testamente, tai įrodo Evangelijos pasakojimai ir laiškai.

Kviečiame jus išstudijuoti bent keletą šių mesijinių tekstų apie Viešpatį Jėzų, kad įsitikintumėte, jog jie nurodė ne į Dievo atėjimą, o į Dievo išrinktojo, tokio žmogaus kaip Mozė, pasirodymą.

Tai aiškiai pasakyta, pavyzdžiui, Pakartoto Įstatymo 18 skyriuje, 15 ir 18 eilutėse:

Viešpats, tavo Dievas, pakels pranašą iš tavo brolių kaip mane – jo klausykite!“. „Aš pakelsiu iš jų brolių pranašą, panašų į tave, ir įdėsiu savo žodžius į jo lūpas. Jis kalbės jiems, ką jam įsakysiu“.

Kaip matome, ne Dievas turėjo pasirodyti žemėje, o išpranašautas pranašas panašus į Mozę! Jei pats Dievas nusileistų į žemę, ar būtų tikslinga lyginti Dievą su Moze ir sakyti, kad Jėzus yra pranašas kaip ir Mozė? Vis dėlto Biblijos tiesa yra ta, kad tiek Mozė, tiek Jėzus buvo pranašai, kalbėję to paties Dievo vardu, kaip ir Dievas YHWH.

Jėzaus mokiniai panašiai samprotavo ir po Jo mirties bei prisikėlimo. Steponas pabrėžtinai tai pasakė Apaštalų darbuose 7:37:

„Tai šis Mozė pasakė Izraelio vaikams: Dievas pažadins jums iš jūsų brolių Pranašą, panašiai kaip mane“.

Jahvės tarnas

Remiantis šiais žodžiais, ne Dievas turėjo pasirodyti Žemėje, bet Dievas turėjo prikelti pranašą panašų į Mozę. Šis pranašas turėjo kilti „iš brolių tarpo“, tai yra iš išrinktosios tautos (turėjo būti žmogumi), Mesiju ir būti panašus į Mozę, Jahvės Tarnu!

Šia tema Jozuės 1:7 mes skaitome:

„Tik būk stiprus ir labai ryžtingas, ištikimai elgdamasis pagal visą Mokymą, kurį mano tarnas Mozė tau davė. Nenutolk nuo jo nei į dešinę, nei į kairę, kad tau sektųsi, kur tik tu eitumei!“

Pranašystės rodo, kad Jėzus, kaip ir Mozė, turėjo būti „Jehovos tarnas“?

Tai paaiškėja, perskaičius Izaijo 42:1:

„Štai mano tarnas, kurį aš remiu, – mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi.Apgaubiau jį savo dvasia,kad neštų tautoms teisingumą“.

Apie ką kalba pranašas? Ar frazės „mano tarnas“, „išrinktasis“, „kuriuo aš gėriuosi“ įrodo asmenų lygybę Trejybėje, ar labiau paneigia trigubo (trejybės) Dievo dogmą?

Verta susimąstyti, ar Dievas gali apie savo tariamą kitą asmenį pasakyti, kad jis yra Jo (Jahvės) tarnas, prisiimdamas šių asmenų lygybę?

Tūkstantmečio Biblijos antrojo leidimo žodynėlyje skaitome, kad Izaijo 42 titulas „JAHVĖS TARNAS“ kyla iš žydų tradicijos, o Naujajame Testamente nurodytas kaip MESIJAS! Ar apaštalai tai suprato panašiai? Žinoma.

Apd 4:26-27 tai aiškiai pasakoma:

„Žemės karaliai sukilo, valdovai susibūrė draugėn prieš Viešpatį ir Jo Mesiją. Taip. Šitame mieste iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio gentimis prieš tavo šventąjį tarną Jėzų, kurį tu patepei“.

Kas, pasak Izaijo, būtų Mesijas? Ar Jis nėra „Jahvės tarnas“? (Ši tema išsamiau aptariama įraše (straipsnyje) Kas yra Jahvės tarnas?).

Mylimasis sūnus

Ką pats Dievas mums sako apie Jėzų? Jėzaus krikšto metu Dievas kalba apie Jėzų. Mato 3:17:

„O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“.

Ar šie žodžiai (kad Dievas buvo patenkintas Jėzumi) turėtų prasmę, jei Dievas kalbėtų apie save (ar apie savo kitą asmenį)?

Tūkstantmečio Biblijos leidime šios eilutės išnašoje rašoma:

„Žodžių, kurie išgirsti iš dangaus, unikalumas yra tas, kad: 1) Jėzus vadinamas mylimu Sūnumi. Graikų kalboje šis terminas taip pat gali reikšti „mylimiausią tarną“, ir tada mes turėtume tam tikrą užuominą į Viešpaties tarną Iz 42:1; 2)“

Niekas neabejoja, kad Izaijo knygoje minimas „Jehovos tarnas“ yra Viešpats Jėzus (taip pat žr. Izaijo 42:1-4; 49:1-6; 50:4-9; 52:13-15; 53:12-13).

Tą pačią išvadą darome, skaitydami Apaštalų darbų 10:38, kad Dievas buvo su Juo (su Jėzumi). Kodėl iškyla tokia išvada, jei Jėzus yra tas pats Dievas?

Jei tai išpranašauta pranašystėse, Mesijas negali būti Dievo „antrasis asmuo“. Tokią išvadą patvirtina kiti Senojo Testamento teiginiai, pavyzdžiui,  Danieliaus 7:13-14.

Danieliaus pranašystės

Spręskite patys, jei iš šios vizijos galime padaryti išvadą, kad Jėzus yra antrasis VIENO Dievo asmuo. Danieliaus 7:13-14:

„Aš mačiau nakties regėjime dangaus debesimis ateinantį tarsi žmogaus sūnų. Jis buvo privestas prie Amžinojo. Jam buvo duota valdžia, šlovė ir karalystė, kad visų kalbų tautos ir giminės jam tarnautų. Jo valdžia – amžina valdžia, kuri nesibaigs, ir jo karalystė – nesunaikinama!“

Ar skaitant šį tekstą nesusidaro įspūdis, kad Viešpats Jėzus (Žmogaus Sūnus) ir „Amžinasis“ yra du skirtingi asmenys? Ar Dievą galima „atvesti“ prieš tą patį Dievą?

O kas nutiko šioje vizijoje su trečiuoju tariamu Dievo asmeniu, t.y. „Šventąja Dvasia“?

Steponas turėjo panašią viziją prieš pat jį užmėtant akmenimis. Tai skaitome Apaštalų darbų 7:56.

„Jis tarė: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“.

Be to, kad vizijoje šalia Dievo nėra Dvasios, šiame aprašyme taip pat verta paminėti, kad Steponas Jėzų mato Dievo dešinėje (o ne Tėvo dešinėje)! Darant prielaidą, kad turime vieną Dievą, o kitas Jo asmuo yra tas pat Dievas, ar jis negali stovėti prie Dievo dešinės!

Ar galima Dievui patikėti valdymą?

Pranašiškoje vizijoje Danielius matė, kad „žmogaus sūnui“ patikėta valdyti. Jei Jėzus nuo pat pradžių būtų buvęs Dievas, nebūtų reikėję patikėti jam karalystės, kurią, kaip ir Dievas, jau būtų turėjęs, tačiau pranašystės aiškiai skelbia, kad būsimasis Mesijas bus išaukštintas Dievo, kuris patikės jam VALDYMĄ, o tai matyti iš žemiau cituojamų eilučių:

Jer. 23:5. „Ateis diena, – sako Viešpats, – kai Aš išauginsiu teisią atžalą iš Dovydo giminės. Jis viešpataus kaip karalius, elgsis išmintingai, vykdys teisingumą bei teismą krašte.
Iz. 32:1.  Štai karalius karaliaus teisume ir kunigaikščiai valdys teisingai.
Ezech. 37:24. Mano tarnas Dovydas bus jų karalius, ir jie turės vieną ganytoją. Jie laikysis mano sprendimų ir vykdys mano nuostatus.
Iz. 11:3. Bijoti Viešpaties jam bus džiaugsmas. Jis teis ne kaip akys mato ir pasmerks ne kaip ausys girdi.
Ps. 110:2. VIEŠPATS išplės tavo galybės skeptrą iš Ziono: „Valdyk tave supančius priešus!“
Ps. 2:6. „Juk aš pasodinau soste savo karalių ant Ziono – savo šventojo kalno!“
Zachar. 9:10. Jis išvarys kovos vežimus iš Efraimo ir karo žirgus iš Jeruzalės; karo lankas bus sulaužytas, ir jis skelbs taiką tautoms. Jo valdžia bus nuo jūros ligi jūros ir nuo Upės (t.y. Eufrato) ligi žemės pakraščių.

 Visa valdžia Man suteikta

Ar prireiktų pranašysčių, pranašaujančių apie pačio Dievo karaliavimą? Ką sako pats Jėzus? Ar jis tvirtina, kad kaip Dievas jis visada karaliavo? Perskaitykite jo žodžius, užrašytus Mato 28:18:

„Tada Jėzus priėjo prie jų ir tarė šiuos žodžius:„ Man suteikta visa valdžia danguje ir žemėje “.

Kodėl Jėzus sakė, kad jam suteikta valdžia? Ar jis to neturėjo anksčiau? Ar prielaida, kad Jėzus yra Dievo dalis, turi prasmę šioje eilutėje?

Nepaisant to, kad Paulius puikiai žinojo, kad Jėzui patikėta valdyti, jis rašė apie tam tikrą hierarchiją 1 Korintiečiams 11:3:

„Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“.

Kodėl Jėzus sakė, kad jam suteikta valdžia? Ar jis jos neturėjo anksčiau? Ar prielaida, kad Jėzus yra Dievo dalis, turi prasmę šioje eilutėje?

Nepaisant to, jog Paulius puikiai žinojo, kad Jėzui patikėta valdyti, jis rašė apie nustatytą hierarchiją 1 Korintiečiams 11:3:

„Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva – vyras, o Kristaus galva – Dievas“.

Iš to seka, kad Jėzui buvo patikėta valdyti, tačiau jis visą laiką turėjo Dievo suverenitetą! (Svarbu tai, kad Paulius šiuos žodžius parašė Jėzui pakilus į dangų).

1 Korintiečiams 15:24-28 Paulius paaiškina dar tiesiau:

„Po to bus galas, kai Jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas kunigaikštystes, visas valdžias ir jėgas. Nes Jis turi valdyti, kol paguldys visus priešus po savo kojomis. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis. Nes „Jis visa paklojo Jam po kojų“. Bet kai Jis sako, kad visa paklota, tai savaime suprantama, kad išskyrus Tą, kuris Jam visa paklojo“. Kai Jam bus visa pajungta, tada ir pats Sūnus nusilenks Tam, kuris viską Jam pajungė, kad Dievas būtų viskas visame kame.

Mesijas Aukščiausiojo Dievo kunigas

Psalmėje 110:4 randame dar vieną pranašystę apie būsimąjį Mesiją:

„Viešpats yra prisiekęs, ir jis nesigaili: „Tu esi kunigas amžinai, kaip Melchizedekas“.

Hebrajams 5:6 šis žodis buvo tiesiogiai pritaikytas Viešpačiui Jėzui:

„Ir kitoje vietoje sako: „Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu“.

Kaip mes suprantame frazę, kad Jėzus Kristus turi būti „vyriausiasis kunigas po Melchizedeko“?

Darant prielaidą, kad Jėzus yra Dievo ar Jo antrojo asmens dalis, neįsivaizduojama,  kad jo pavyzdys būtų žmogus, būtent Melchizedekas!

Be to, kaip skaitėme Pradžios 14:18-20, Melchizedekas „buvo Aukščiausiojo Dievo kunigas“. Taigi, jei Jėzus yra įšventintas pagal „Melchizedeko pavyzdį“, kieno jis kunigas? Argi ne to pačio Aukščiausiojo Dievo?

Jei sutiksime, kad Viešpats Jėzus yra kunigas, tada trejybininkams kyla dar viena rimta dilema. Ar įmanoma būti ir kunigu, ir Dievu, kuriam kunigas aukoja auką?

Paulius Hebrajams 5:1 rašė:

„Juk kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes“.

Ar šie žodžiai gali būti taikomi Jėzui? Taip, tai rodo 5 eilutė.

„Taip pat ir Kristus ne pats sau suteikė garbę tapti vyriausiuoju kunigu, bet tas, kuris jam pasakė:Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau“.

Jei Jėzus būtų vienas (viena visuma) su Dievu, ar jis galėtų tapti vyriausiuoju kunigu? Ar jis tada neaukotų sau savo gyvenimo (o gal Dievo gyvenimo?).

Kokia išvada seka atidžiai skaitant Senojo Testamento tekstus apie Mesiją?

  • Be abejo, šie tekstai leido juose žydams atpažinti pažadėtąjį Mesiją! Juose buvo išsamiai parašyta: ką darys Mesijas. Įdomu ir tai, kad tam tikriems išpranašautiems dalykams, žmogus neturėjo įtakos: gimimo vieta, Jo kilmė iš tam tikros šeimos ir tai, kas įvyko po mirties, pvz., burtų traukimas, kam atiteks drabužiai po mirusiojo ir pan. Nei vienas uzurpatorius negalėjo nukreipti savo gyvenimo taip, kad išsipildytų apie 300 išsamių pranašysčių

 

  • Evangelistai, aprašydami Viešpaties Jėzaus gyvenimą ir darbus, evangelijose pabrėžė, kad pranašystėse Jėzus buvo nurodytas kaip Mesijas, o ne antrasis Dievo asmuo. Naujojo Testamento rašytojai dažnai remdavosi Senojo Testamento pranašystėmis, pvz., Izaijo 63: 1-3, žr. Luko 4: 17-21, Psalmės 22:19 žr. Jono 19: 23-24, skaitykite Mato 8:17, 21: 4, 27:9

 

  • Visi mesijiniai tekstai rodo, kad Mesijas turi būti Dievo pasiuntinys ir Jo Tarnas, taigi jis turi būti kažkas kitas, o „ne Dievas Jahvė“

 

  • Visi tekstai atskleidžia, kad Mesijas darys didelius darbus, ne todėl, kad jis yra „Dievo dalis ar Jo kitas asmuo“, tačiau Jis tai padarys tik dėl Dievo Jahvės suteikiamos paramos, kaip tai darė ir Dievo pranašai Senajame Testamente.

 

  • Mesijiniuose tekstuose net nerasite užuominos į tokius trejybininkų mokymus kaip Trejybė, dviejų prigimčių persipynimą Viešpaties Jėzaus asmenyje (hipostatinė sąjunga) ar vienos dievybės teoriją, pasireiškiančiais skirtingais pavadinimais. Mesijas (kaip ir Dievo pranašai Senajame Testamente) meldžiasi Dievui, prašo palaikymo, pagalbos vykdant Dievo valią!

 

  • Mesijui Dievas Tėvas suteikia valdžią ir galią. Ar Viešpaties Jėzaus žodžiai „Man suteikta jėga ir valdžia“ arba pranašystė iš Mato 26:64 „nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį (kieno?) Visagalio dešinėje (kieno?)“ to aiškiai nepatvirtina – jie taip pat yra pranašystės apie Mesiją iš Danieliaus 7:13-14 išsipildymas

 

  • Jėzus kaip kunigas, panašus į Melchizedeką, yra „Aukščiausiojo Dievo arba Jehovos Dievo kunigas“. Ar pati Biblijoje vartojama frazė tik Dievui Jahvei – „Aukščiausiasis Dievas“ neprieštarauja trinitarizmo dogmai, kurioje pabrėžiama, kad nė vienas iš Trejybės asmenų nėra „Aukščiausiasis“, nes visi trys asmenys yra „lygūs“?

Santrauka

Skaitydami Senojo Testamento mesijinius tekstus, mes įsitikiname, kad Viešpats Jėzus , atsiųstas Dievo Tėvo kaip Mesijas, kad įgyvendintų visus Dievo tikslus! 2 Korintiečiams 1:20 skaitome:

„Kiek tik yra Dievo pažadų, jie yra jame „taip“. Todėl per jį skamba ir mūsų „Amen“ Dievo garbei“.

Senojo Testamento tekstai ne kartą savo turiniu ir pranašiškose detalėse apie Jėzų Mesiją prieštarauja Šventosios Trejybės ar Vienos dievybės mokymams!

Skaitant visą Šventąjį Raštą ir išanalizavus visas mintis apie Viešpatį Jėzų, pateiktas vienoje iš Wieruszo Kowalskio istorinių knygų, kurioje aprašyta krikščionybė, sunku nesutikti su trinitarizmo santrauka. Jis apie tai aprašė knygoje „Ankstyvoji krikščionybė. 1-10 amžius“ (W. Kowalski, Varšuva, 1985, p. 121).

„Trejybės doktrina arba „Nikėjos mokymas apie Kristų, prilygstantį (Dievui) Tėvui, perdėjo Jo dieviškumą ir sumenkino Jo kaip Išganytojo ir Mesijo svarbą“.

Pagalvokite, ar tai nėra tikslus trinitarizmo apibrėžimas?!

Taip pat skaitykite: Trejybė yra Trojos arklys, įvestas į krikščionybę – Kolosiečiams 2:8

Mūsų skaitytoja Margarita išvertė straipsnį iš lenkų kalbos: Czego nas uczą teksty mesjanistyczne Starego Testamentu

 

Szukaj na stronie:
BLOG z wersetami

Zapraszamy na nasz blog z wersetami biblijnymi,

Wersety biblijne za i przeciw Trójcy Świętej

które omawiamy zarówno pod katem nauk biblijnych, jak również trynitaryzmu

Masz pytania napisz do nas: admin@antytrynitarianie.pl