Mirusiųjų diena ir Biblija

Ką Šventasis Raštas kalba apie mirusiųjų šventę?

Ar pagalvojote apie tai, kurioje Šventojo Rašto knygoje kalbama apie mirusiųjų šventę?

Nei Senajame Testamente, užrašyto hebrajų ir aramėjų kalbomis, nei Naujajame Testamente – Viešpaties Jėzaus ir apaštalų mokymuose, užrašyto senovė graikų kalba, – tokio nurodymo nerasite.

Taigi, iš kur kilo ši šventė? Trumpai tariant, iš pagonybės.

Vikipedijoje rašoma:

„Manoma, kad lapkričio 1-oji Romoje pradėta švęsti dėl anglosaksų ir frankų papročių įtakos. IX amžiaus šaltiniai byloja, kad Anglijoje ir Frankų imperijoje ši šventė buvo vadinama sollemnitas sanctissima. Todėl manoma, kad Visų šventųjų šventė yra ikikrikščioniškos kilmės. Teutonai ir vėliau organizuodavo tokias mirusiųjų šventes, vadinamas Samhaim “ (https://pl.wikipedia.org/wiki/Uroczystość_Wszystkich_Świętych)

„Samhaim šventė, švenčiama iš spalio 31 d. vakaro į lapkričio 1 d. naktį, ja pažymima žiemos ir naujųjų metų pradžia bei laikas, per kurį mirusiųjų dvasios galėjo sugrįžti į žemę“. (https://en.wiktionary.org/wiki/Samhain)

Šiandien lapkričio 1-oji ir 2-oji žinomos kaip Visų šventųjų ir mirusiųjų šventės. Ši diena 731 mūsų eros metais buvo įtraukta į Grigalijaus III kalendorių. Jo įpėdinis Grigalijus IV 835 m. Įpareigojo švęsti šią šventę. Iš to aišku, kad šventė kilusi vėliau nei apaštalų laikais.

Pastebėjome, kad Katalikų bažnyčia kritikuoja Heloviną, viena vertus, kaip pagoniškus ir net šėtoniškus papročius, kurie atsirado kitose pagoniškose šalyse. Ar šventės esmė ta pati ar skiriasi?

Mirusiųjų ir nemirtingos sielos šventė

Kalbant apie „mirusįjį šventąjį“ iš karto suponuojama mintis apie sielos nemirtingumą. Tačiau Biblija mūsų nemoko apie pomirtinį gyvenimą ir nemirtingą sielą.

Biblijoje net nėra tokios frazės „nemirtinga siela“. Apie sielą parašyta, kad ji gali mirti!

Ezekielio 18:4 – „ Štai visos sielos yra mano; kaip tėvo siela, taip ir sūnaus siela yra mano; siela, kuri nusideda, mirs“
Jokūbo 5:20 – „težino, kad tas, kuris atverčia nusidėjėlį nuo jo kelio paklydimo, išgelbės sielą nuo mirties ir uždengs daugybę nuodėmių“.

Net pranašystėje apie Viešpatį Jėzų Izaijo 53:12 skaitome, kad Jis „išliejo savo sielą mirčiai“!

Kai kurie pateikia argumentą apie sielos nemirtingumą, remiantis Mato 10:28 (tarpinis vertimas):

„Ir nebijokite tų, kurie nužudo kūną, bet negali nužudyti sielos; bet verčiau bijokite to, kuris gali sunaikinti ir sielą, ir kūną pragare“.

Jei sustosime ties paryškintu tekstu, galima daryti išvadą, kad siela negali būti nužudyta, nes ji lygtais yra nemirtinga. Tačiau skaitydami toliau sužinome, kad Dievas gali sunaikinti sielą Gehenoje (t.y. pragare). Esmė ta, kad žmonės negali atimti mūsų gyvybės visam laikui, nes Dievas gali vėl suteikti gyvenimą. Bet jei Dievas mus sunaikins, kas mums suteiks gyvenimą?

Iš Pradžios 3:19 sužinome apie Adomą, kad jis taip pat neturėjo nemirtingos sielos, nes bausmė už nuodėmę buvo jo grįžimas į nebūties būseną.

„…savo veido prakaite valgysi duoną, kol sugrįši į dirvą; nes iš jos buvai paimtas; nes tu esi dulkė, ir į dulkę sugrįši“.

Taigi, Šventasis Raštas nemoko apie sielos nemirtingumą; ir toliau apie tai aptarsime.

Mirusiųjų šventės papročiai

Neabejotina, kad turime pasirūpinti savo artimųjų ir draugų palaidojimo vieta. Taip pat nėra neteisinga, jei juos prisimename. Tačiau, ar reikia visiems šią dieną eiti į kapines?

Klausimas yra aktualus, jei suvokiame pagonišką šios šventės kilmę bei, kad niekas iš Jėzaus apaštalų jos nešventė.

Verta patikrinti šios šventės tradicijų šaknis. Pažiūrėkite, kaip šventė keltai arba pagoniškieji slavai.

Bažnyčia, norėdama pritraukti pagonis, tik suteikė jiems neva „krikščionišką charakterį“.

Tačiau, atsižvelgiant į 2 Korintiečiams 6:14-17, ar reiktų dalyvauti tokioje šventėje, apie kurią Šventasis Raštas niekos nerašo ar ji net prieštarauja Šventajam Raštui?

Argi negalima bet kurią kitą metų dieną aplankyti mums artimų žmonių kapus? Pirmiausia, išvengtume kamščių ir avarijų, kurių padaugėja šią dieną, nes daugelis žmonių vyksta į kapines.

Taip pat gali kilti klausimas, ar geras įprotis kelias dienas deginti milijonus žvakių, kaip tai veikia oro taršą?

Dar vienas, prieštaraujantis Šventajam Raštui supratimas yra tai, kad galima kad palengvintų mirusiojo „pomirtinį gyvenimą“.

Daugelis bažnyčių skelbia, kad užpirkę mišias už mirusias artimųjų sielas, galite padėti papulti į dangų iš šventyklos

Ar tikrai galime palengvinti mirusiųjų gyvenimus, pirkdami mišias ir indulgencijas?

Ar galime padėti mirusiems?

Kaip anksčiau minėjome, Šventasis Raštas nemoko apie sielos nemirtingumą. Taip pat nėra mokymo apie skaistyklą ir ugningą pragarą.

Žmogaus gyvenimas užrašomas į knygą, išlieka Dievo atmintyje, ir po mirties žmogus nieko nežino. Biblija tokią būseną prilygina miegui, iš kurio galima „pabusti“ per prisikėlimą. Danieliaus 12:2 skaitome:

„Ir daugelis iš miegančių žemės dulkėse pabus: vieni amžinam gyvenimui, o kiti gėdai ir amžinai paniekai“.

Tokia mirusiojo nesąmoninga būsena patvirtina Ekleziasto 9:10:

„Ką tik tavo ranka aptinka nuveikti, daryk tai savo jėga; nes nėra nei darbo, nei planų, nei pažinimo, nei išminties kape, į kurį tu eini“.

Jei siela būtų sąmoninga, ji tikriausiai šlovintų Dievą. Tačiau pranašas buvo įkvėptas parašyti Izaijo 38:18,19:
„Nes kapas tavęs negiria, mirtis tavęs negarbina; tie, kurie eina žemyn į duobę, nesivilia tavo tiesa. Gyvieji, gyvieji, jie tave girs, kaip aš šią dieną; tėvas duos vaikams pažinti tavo tiesą“.

Būtent dėl šių priežasčių negalime padėti savo mirusiems artimiesiems. Kiekvienas atsakys už save, kai bus Dievo prikeltas.

Indulgencijos už nuodėmes, kuriomis anksčiau prekiavo Katalikų Bažnyčia, tapo viena pagrindinių Liuterio pasirodymo ir visos Reformacijos atsiradimo priežasčių.

Ar pati maldos, perkamos už pinigus, idėja, kuria siekiama įtikinti Dievą priimti lengvesnį sielai nuosprendį, nėra netik, kad „niekam tikęs pasiūlymas“, kuris iš tikrųjų „įžeidžia kiekvieną teisųjį teisėją“, jau nekalbant apie Dievą?

Taip pat verta pamąstyti, kam šiais laikais dažniausiai meldžiamasi, kad „palengvintų sielų likimą pomirtiniame gyvenime“? Ar tai atitinka tai, ką Šventasis Raštas moko apie maldas?

Nemirtinga siela ar prisikėlimas?

Jei nemirtingos sielos samprata prieštarauja Šventajam Raštui, tai vienintelė žmogaus viltis– prisikėlimas.

Akivaizdu, kad šie du mokymai yra nesuderinami vienas su kitu. Kokia prasmė būtų ką nors prikelti, jei tas žmogus jau būtų su Dievu danguje ir vis dar gyvas ?

Tačiau mažai kas apie tai susimąsto, nes bažnyčia aiškiai nemoko apie prisikėlimo viltį.

Tačiau iš Biblijos aišku, kad pagrindinis Šventojo Rašto mokymas yra prisikėlimas, o ne nemirtinga siela.

Prisikėlimas iš numirusių prikelia Jus gyvenimui, o ne įsikūnija į kūną. Kad prisikeltume iš numirusių, turime negyventi, kad ir kokioje formoje bebūtume.

Paulius išreiškia savo tikėjimą į prisikėlimą rašydamas 1 Tesalonikiečiams 4:13,14:

„Bet nenoriu, broliai, kad būtumėte nežinantys apie užmigusiuosius, kad ne liūdėtumėte, kaip ir kiti, kurie neturi vilties. Nes jei tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, taip ir tuos, kurie miega Jėzuje, Dievas atves su juo“.

Savo laiške korintiečiams Paulius moko, kad tie, kurie netiki mirusiųjų prisikėlimu, neturi jokios vilties (1 Korintiečiams 15:16-18):

„Juk jei mirusieji negali būti prikelti, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę“.

Kodėl Paulius rašė, kad jie žuvo, jei pagal Katalikų Bažnyčios mokymą turėjo tariamai nemirtingą sielą? Na, o jei atmetame prisikėlimą, neturime jokios išeities grįžti į gyvųjų pasaulį. Tačiau mes tikimės, kaip skaitome 1 Korintiečiams 6:14: „… Dievas, kuris prikėlė Viešpatį iš numirusių, prikels mus iš numirusių savo jėga“.

Išvados

„Visų šventųjų diena“ ir „Mirusiųjų diena“ – tai šventės, neturinčios Šventojo Rašto pagrindo.

Jie pagrįsti graikų „nemirtingos sielos“ filosofija, kurios Biblija nemoko. Ši doktrina iškreipia Dievo mokymą, kad bausmė už nuodėmę yra mirtis.

Jau Edene Dievas perspėjo Adomą, kad jis mirs, jei suvalgys gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių. Tačiau velnias tai paneigė ir pasakė moteriai : „Jūs tikrai nemirsite“ (Pradžios 3:4)

Taigi kas teisus? Velnias ar Dievas? Ar žmogus miršta ar toliau gyvena kitu pavidalu?

Tikėjimas „nemirtinga siela“ taip pat verčia žmones netikėti būsimu prisikėlimu. Tai neturėtų stebinti, nes šie du mokymai prieštarauja vienas kitam.

Daugelis mano, kad mokymas apie prisikėlimą yra pasaka. Deja, taip buvo ir Pauliui, kuris pamokslavo epikūrizmo filosofams. Apaštalų darbai: 17:18

„Tuomet kai kurie epikūrininkų ir stoikų filosofai su juo susirėmė. Ir kai kurie sakė: „Ką šis plepys* nori pasakyti?“ Dar kiti: „Jis atrodo esąs svetimų dievų skelbė-jas“, nes jis skelbė jiems Jėzų ir prisikėlimą“.

Pabaigai verta dar kartą pabrėžti, kad turėtume rūpintis savo artimųjų kapus ir saugoti jų atminimą.

Kai galvojame apie artimuosius, užmigusius mirčiai, verta suprasti, kad Dievas atsiuntė Gelbėtoją, turintį raktus, kaip skaitome Apreiškimo 1:18: „Mirusiųjų ir mirties žemė“

Todėl prisiminkime Viešpaties Jėzaus žodžius iš Jono 11:25, pasakytus Mortai ir mums visiems:

„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas: kas tiki į mane, nors ir bus miręs, tačiau gyvens“

Mūsų skaitytoja Margarita išvertė straipsnį iš lenkų kalbos: Święto Zmarłych a Biblia

Kviečiame peržiūrėti šios temos pristatymą, pagrįstą Biblija:  https://www.youtube.com/watch?v=3lzxdAN6E4c