Trejybė kaip Trojos arklys
Kodėl mes palyginame Trejybę su Trojos arkliu?
Kadangi, kaip ir Trojos arklys, buvo klastingai atvesdintas į Troją, Trejybė klasta buvo įvesta į krikščionybę III ir IV amžiuje.
Nors nei Jėzus, nei apaštalai nemokė apie triasmenį Dievą, nepaisant to, kad Biblijoje nėra žodžio „Trejybė“, ir net trijų asmenų mokymo viename Dieve, III-iame amžiuje buvo svarstomas doktrinos, susijusios su Dievo esme, pakeitimas.
Taip nekaltai prasidėję apmąstymai apie Jėzaus prigimtį ir Jo santykius su Tėvu, buvo įvesti nauji Šventajame Rašte nerandami terminai, tokie kaip „homoousios“, „filioque“, „hypostasis“ ar „trias“.
Tuomet tariamas trečiasis asmuo, „Šventoji Dvasia“, buvo pridėtas prie Dievo asmens, nors joks biblinis tekstas nemoko, kad Dvasia yra „asmuo“, atskiras nuo Dievo.
Nukrypimas (atpuolimas) įsitvirtino
Mokymas apie Dievą trijuose asmenyse greitai paplito krikščionių bendruomenėse, nes kas tik paneigdavo šią dogmą, tuometiniai trejybininkai tokius pašalindavo.
Kad būtų įtvirtinta ši doktrina, net buvo bandoma suklastoti Dievo žodį, ką patvirtina kai kuriuose Biblijos vertimuose prie 1 Jono 5:7-8 pridėta eilutė, kuri tariamai patvirtina šį mokymą:
„Nes yra trys, kurie liudija danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia, ir šie trys yra viena“ (Gdansko Biblija).
Tūkstantmečio Biblijoje (redacija IV) eilutės išnašoje paaiškinta, kad šio fragmento trūksta seniausiuose graikų rankraščiuose ir seniausiuose vertimuose. Ši klastotė buvo skirta patvirtinti trijų tariamų asmenų viename Dieve teoriją.
Esminė šios teorijos šalininkų problema yra ta, kad Šventajame Rašte nėra nei vienos eilutės, sakančios, kad viename Dieve yra trys dieviški asmenys!
Nauja Dievo samprata
Žinoma, galima savotiškai spėlioti apie Tėvo ir Sūnaus santykius ar apie tai, ar Šventoji Dvasia yra asmuo, tačiau nė viena Biblijos eilute neįmanoma įrodyti, kad šie trys asmenys (darant prielaidą, kad Šventoji Dvasia yra atskiras asmuo nuo Dievo) sudaro vieną Dievą!
Tokios Dievo sampratos Biblijoje niekur nėra. Šventajame Rašte nėra mokoma apie tokį trigubą Dievą, o visa doktrina buvo užrašyta ne Šventojo Rašto puslapiuose, bet graikų filosofija susižavėjusių žmonių galvose!
Tarsi to būtų negana, pats Trejybės apibrėžimas yra prieštaringas! Jei mes laikome, kad „Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas ir Šventoji Dvasia yra Dievas“ ir tada prieiname išvados, kad „yra vienas Dievas, o ne trys Dievai“, tai savaime yra prieštaravimas. Žinoma, trejybininkas pasakys, kad tai yra „didelė paslaptis“, tačiau problema ta, kad Biblija nemoko apie tokį paslaptingą Dievą, kaip sakoma šiame apibrėžime (kad yra trys dievai, o ne vienas).
Darant prielaidą, kad Trejybė yra VIENAS Dievas, mes negalime vadinti Viešpaties Jėzaus „pilnaverčiu“ Dievu, o tik DALIS DIEVO. Ir šiuo metu Trejybe tikintis turi remtis, sakydamas, kad tai yra paslaptis. Bet kaip ši paslaptis pateikiama Dievo Žodyje?
Ar Senasis Testamentas mokė apie Trejybę?
Jau iš pirmosios Biblijos knygos sužinome, kad ne paslaptingoji „Trejybė“, o Jahvė (YHWH) kalba su žmonėmis, kad Dievas, apsireiškęs Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, taip pat yra ne kas kitas, kaip Viešpats, Izraelio Dievas, apie kurį skaitėme Pakartoto Įstatymo 32:39:
– Nūn įsidėmėkite, kad aš, aš vienas esu Tas, kito Dievo su manimi nėra…
Kaip matome, pats Jahvė save pristato kaip vieno asmens Dievą, sakydamas, kad šalia Jo nėra jokio Dievo. Ar nebūtų melas priimti Trejybę, atsižvelgiant į tai, kad ją tariamai sudaro trys asmenys, prilygstantys Viešpačiui (Sūnus ir Šventoji Dvasia). Kita vertus, Jahvė sako: Aš esu vienas ir nė vienas Dievas nėra su manimi!
Pakartoto Įstatymo 6:4 skyriuje skaitome:
„Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats“.
Neabejotina, kad Dievas Jahvė (YHWH) buvo vienintelis Izraelio Dievas ir kad izraelitai tikėjo tokiu vieno asmens Dievu, kuris juos išskyrė iš aplinkinių tautų.
Ar Dievas susideda iš kelių asmenų?
Veltui trejybininkai „apkerėti“ dėl tariamos asmenų daugybės žodyje „Elohim“ arba „Ehad“. Be to, nepadės tolimi tariamų Trejybės apsireiškimų pavyzdžiai, pvz., Abraome. Tiesa akivaizdi. Dievas asmeniškai praneša Izraeliui, kad jis yra vienas ir izraelitai tiki tokiu vieno asmens Dievu, jie stato Jam šventyklas ir garbina Jį.
Čia verta pasvarstyti, kodėl Dievas, mokantis mus tiesos, nuslėpė nuo savo tautos, kad jis yra „Trejybė“, jeigu ir būtų „Trejybė“? Juk aplinkinės tautos garbino kanaaniečių, babiloniečių, asirų, egiptiečių ir romėnų triadas.
Izraelitai skyrėsi nuo visų šių tautų tuo, kad jie buvo vieninteliai monoteistai ir turėjo tik Vieną Dievą Jehovą. Be to, pats Jahvė įspėja savo tautą, kad ji nemėgdžiotų ne negarbintų kaip aplinkinių tautų jų garbinimo žodžiais iš Pakartoto Įstatymo 12:30-31:
„saugokis, kad nebūtumei suviliotas sekti jomis tada, kai jos buvo sunaikintos tavo akivaizdoje! Nesiteirauk apie jų dievus, sakydamas: „Kaip garbino tos tautos savo dievus? Ir aš noriu sekti tomis apeigomis“. Taip Viešpaties, savo Dievo, negarbink, nes visa, kas pasibjaurėtina, ko Viešpats nekenčia, jie darė savo dievams. Net savo sūnus ir dukteris jie degino ugnyje, atnašaudami savo dievams!“.
Šventoji Dvasia
Ką izraelitai manė apie Šventąją Dvasią? Ar jie manė, kad Šventoji Dvasia yra atskiras nuo Dievo asmuo? (Žr. „Skirtinga Šventoji Dvasia Senajame ir Naujajame Testamente“).
Nieko panašaus. Izraeliui Šventoji Dvasia arba Dievo Dvasia yra pats Dievas veiksme, tai Dievo veikimas ir Jo galios apraiška, taip pat Dievo įkvėpimas ir energija veiksmams, kurią Dievas suteikia žmonėms.
Katalikų mokslininkai tai puikiai žino, kadangi daugelyje komentarų rašo, kad Senajame Testamente mokymas apie asmeninę Šventąją Dvasią (Šventąją Dvasią kaip asmenį) nėra žinomas. Popiežiškojo teologijos fakulteto išleistoje knygoje „Biblijos priešistorė“ 17-ame puslapyje skaitome:
„Irenėjus (Adversus Haereses, 4, 20). šv. Hilari (De Trinitate,4, 17-18), šv. Bazilikas (De Spiritu Sancto, 16, 38), šv. Jonas Auksaburnis (Homilia in Gen., 8), šv. Augustinas (De civitate Dei, 16,6) matė daugiskaitos skaičiuje užuominą į trejybę. Vis dėlto toks Tėvų požiūris parodo, kad jų Naujojo Testamento žinios, kurio šviesoje sunkumas išnyksta lengviausiai. Vis tik Senasis Testamentas nežinojo dar tiesos apie trijų asmenų Dievą“.
Jeigu Senajame Testamente nėra mokymo apie trijų asmenų Dievą, galbūt Viešpats Jėzus apie tai mokė.
Ar Jėzus mokė apie Trejybę?
Ką galime pasakyti, ką Jėzus mokė apie Dievą?
Kartą, kai Rašto žinovas paklausė, kuris įsakymas pirmiausia buvo, Jis atsakė:
„… Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats“ (Morkaus 12:29)
Iš 32 eilutės matyti, kad „Rašto žinovas“ sutinka su šiais žodžiais sakydamas: „… Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo“.
Kaip matote, Viešpats Jėzus nepateikė naujo mokymo apie Dievą. Izraelis tikėjo vieno asmens Dievu Jahve ir Jėzus aiškiai patvirtino tokį tikėjimą.
Kitą kartą Jėzus paklausė mokinių, kuo jie Jį laiko. Ar mokiniai sakė laikantys jį Dievu ar „Trejybės“ dalimi? Koks buvo atsakymas ir kaip Jėzus į tai reagavo? Petras sakė:
„Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“.
Viešpats Jėzus patvirtino šio teiginio tikslumą Mato evangelijoje16:17:
Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“.
Petras ir kiti apaštalai nė neįtarė apie tariamą „Trejybę“. Jie tikėjo, kad Jėzus yra Mesijas ir gyvojo Dievo Sūnus, o ne Dievas Sūnus ar paslaptingos Trejybės dalis.
Kas yra Mesijas
Hebrajų kalbos žodžio „Mesijas“ (graikų kalba – Kristus) naudojimas čia yra labai svarbus. Ar Mesijas turėjo būti Dievas? Mesijas yra Dievo išrinktasis, kad įvykdytų Aukščiausiojo valią. Žemėje pasirodys ne Dievas, o Jo Mesijas (pateptasis). Jau netrukus atsirado kažkas panašus į Mozę, kaip mes skaitome Pakartoto Įstatymo 18:18,19
„Išugdysiu jiems pranašą, kaip tave, iš jų giminių ir įdėsiu savo žodžius į pranašo lūpas. Jis pasakys jiems visa, ką aš jam būsiu įsakęs. Jei kas nors neklausys žodžių, kuriuos pranašas kalbės mano vardu, aš pats pašauksiu jį už tai atsakyti“.
Pats faktas, kai Jėzų vadiname Mesiju arba pranašu, prilygstančiu Mozei, neleidžia jam būti identiška Dievo dalimi!
Apaštalų darbų 2:36 apaštalas Petras savo kalboje Sekminių dieną paaiškina:
„Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“.
Jei Dievas padarė Jėzų Mesiju ir Viešpačiu, tada Jėzus negali būti tas pats Dievas! Dievas, suteikiantis titulus ir privilegijas kitiems, yra aukštesnėje padėtyje nei tas, kuris gauna šiuos titulus!
Jono 17:3 Viešpats Jėzus aiškiai atskiria Dievą nuo savęs žodžiais:
O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.
Ar apaštalai mokė apie Trejybę?
Jei tai būtų tiesa, dauguma laiškų turėtų paaiškinti Dievo esmę.
Žydams tai būtų visiškai naujas mokymas, kuris turėtų būti oficialiai pristatytas. Mokymas, kad viename Dieve yra trys dieviški asmenys. Ar žinote apie tai nors vieną ištrauką?
Tačiau laiškuose nieko apie tai nerandame. Nėra nė žodžio apie tai, kad Dievas yra Trejybė, trigubas (tripusis) ar kad Dievas yra sudarytas iš trijų. Priešingai, beveik kiekvieno laiško pradžioje (Romiečiams 1:7, 1 Korintiečiams 1:3, 2 Korintiečiams 1:2, Galatams 1:3, Efeziečiams 1:2, Filipiečiams 1:2, 2 Tesalonikiečiams 1:2, 1 Timotiejaus 1: 2, 2 Timotiejaus 1:2 tariamai trečiasis Dievo asmuo yra nepastebimai ignoruojamas:
„Malonė jums ir ramybė nuo mūsų Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!“ (Fil.1:2) ir dažnai „ Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui“.
Kaip matome, sveikinimuose Dievas buvo atskirtas ne tik nuo Viešpaties Jėzaus, bet tariamas trečiasis Dievo asmuo nebuvo minimas, bet Jėzaus Tėvas buvo vadinamas mūsų Viešpaties Dievu!
Apaštalai tikėjo tik vienu Dievu, Dievu Tėvu, kaip aiškiai skaitome Efeziečiams 4:6:
„Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose“.
Šis Dievas yra „ Abraomo Dievas, Izaoko Dievas, Jokūbo Dievas – mūsų protėvių Dievas pašlovino savo tarną Jėzų,… kurį Dievas prikėlė iš numirusių“, kaip skaitome Apd 3:13,15
Toks mokymas atitinka Pauliaus žodžius 1 Timotiejui 2:5:
„Vienas yra Dievas ir vienas Dievo žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus“.
Ar Viešpats Jėzus suabejojo šia amžina tiesa? Jono 17:3 skaitome:
„O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją”.
Jei Senajame Testamente nebuvo mokoma apie Trejybę, jei Viešpats Jėzus neskelbė tokio naujo mokymo, jei Jėzaus mokiniai nerašė bažnyčioms apie naują Dievo esmės supratimą, kyla klausimas:
Kaip ir kodėl buvo įvesta Trejybės doktrina?
Tai tikrai neįvyko per pirmuosius tris šimtmečius po Kristaus. Daugelis sutinka, kad didelis vaidmuo formuojant šią doktriną, priklauso Nikėjos susirinkimui, įvykusiam 325 metais.
Taryba nusprendė pakviesti ne ką kitą, o nepakrikštytą pagonių imperatorių Konstantiną, Romos imperijos vyriausiąjį kunigą. Katalikų kunigas Jan Gliński 1992 m. išleistoje knygoje „Vienintėlis Tėvas“ rašė:
„Konstantinas Didysis asmeniškai inauguravo šią tarybą 325 m. gegužės 20 d. Euzebijus iš Cezarėjos rašo, kad imperatorius pasirodė apsivilkęs purpurinės ir auksinės spalvos rūbais…
Po šios kalbos imperatorius Konstantinas suteikė žodį soboro vyskupų pirmininkams. Greičiausiai tai buvo Hozijus iš Kordobos ir Eustatijus iš Antiochijos. Tačiau nėra visiškai teisinga sakyti, kad nors šie du vyskupai pirmininkavo Soboro susitikimams, iš tikrųjų, nors ir neoficialiai, imperatorius Konstantinas pats vadovavo visos tarybos darbui ir darė tiesioginę įtaką jos sprendimams.
… Euzebijus iš Cezarėjos, laikomas pirmosios politinės teologijos pradininku, rašo, kad šis imperatorius „buvo tarsi vyskupas visiems savo pavaldiniams ir kiek galėjo, skatino juos gyventi taip, kad jų gyvenimas patiktų Dievui“ ir „kai skirtingose šalyse iškildavo ginčas, jis kviesdavo Dievo tarnus į susirinkimą, tarsi jį Dievas būtų paskyręs būti visų vyskupu“.
Istorikas Janas Wieruszas Kowalskis šio įvykio užkulisius aprašo savo knygoje „Krikščionybė“, išleistoje 1988 m.:
Pasibaigus svarstymams, Konstantinas nutarė švęsti 20-ąsias savo valdymo su vyskupais metines. Didžioji puota įvyko karaliaus rūmuose. Romos kareiviai su ištrauktais kardais suformavo ilgą eilę, pro kurią praėjo vyskupų procesija. Šventės pabaigoje dvasininkai gavo dovanų auksą ir milžiniškus pyragus bei leidimą grįžti į vyskupiją. Euzebijus iš Cezarėjos su ašaromis prisimena vakarėlį: „Be abejo, tai buvo Jėzaus Kristaus karalystės paveikslas, ir mes manėme, kad tai – sapnas“.
Ar tai yra Biblijos mokymas?
Jei kas nors žino Jėzaus mokymą, nereikia jam aiškinti, kodėl pats šios dogmos įvedimo būdas yra prieštaringas. Tai, kas buvo svarbiausia Jėzaus mokyme, buvo užmiršta. Nuolankų Jėzaus požiūrį išstūmė pasididžiavimas, o ginčai dėl žodžių tapo svarbesni už meilę. Anksčiau minėtoje knygoje buvo pažymėta:
„Retorikos įtaka buvo matoma kelis šimtmečius Rytuose siautėjusiems dogminiams ginčams apie Trejybės apibrėžimą, Kristaus asmenį ir Marijos kultą bei Šventosios Dvasios personifikaciją. Padaugėjo tikėjimo simbolių, kurių tekstas buvo išplėstas įtraukiant vis sudėtingesnes išraiškas. Nepadėjo ir tradicijos gynėjų, nepriimančių jokios kitos terminijos, išskyrus biblinę, argumentai. Pasitikėję žodžio galia, viešojo kalbėjimo specialistai ir jiems palankūs vyskupai buvo įsitikinę, kad dėl tinkamų dogminių formuluočių, jie galės suderinti savo tikėjimą Dievo Sūnumi su bekompromisiu monoteizmu, išpažindami tik vieną Dievą, visa ko Kūrėją…
Todėl tiesa apie vienintelį Aukščiausiąjį Dievą Jahv, buvo pakeista į Šv. Raštui nežinomą Dievą trijose asmenyse Tam nebuvo jokių kliūčių, nors Šventajame Rašte nerandame tokių terminų kaip „Švenčiausioji Trejybė“, taip pat „Triasmenis Dievas“.
Išvados
Krikščionių filosofai, matyt, pamiršo įspėjimą, užrašytą 1 Korintiečiams 4:6, kad negalima pridėti „nieko daugiau, negu parašyta“.
Ginčai dėl šios dogmos krikščionybėje nukrypo nuo to, kas yra svarbiausia, būtent nuo Jėzaus skelbiamos meilės evangelijos, kuri buvo pakeista neapykantos evangelija.
Nuo to momento, kai krikščionybė yra pripažįstama nacionaline religija, pati persekiojama bažnyčia tampa persekiotoja, įtvirtindama tikėjimą į Trejybę per mirtį ir sunaikinimą. Laužai buvo uždegti tiems, kurie turi skirtingas pažiūras, ir atsivertimas vyksta ne skelbiant žodį ar rodant meilę, bet pašalinant tuos, kuriems Šventasis Raštas yra tiesos šaltinis! Užkariavimas, vergija, kryžiaus žygiai, inkvizicija, deginimas ant laužo ir kankinimai yra „atsivertimo“ metodai, toli gražu ne tai, ko mokė Jėzus.
Mes raginame jus perskaityti šios dogmos sukūrimo istoriją, istoriją, pilną intrigų, ginčų, taip pat dėl jos pralietų žmonių, ginančių tiesą apie Dievą, kraujo.
Trojos krikščionybės arklys
Klastingas trejybininkų doktrinos įvedimas į krikščionybę pakeitė tikėjimą Biblijos Dievą Jahvę į izraelitams nežinomą trijulę dievybę.
Daugelio bažnyčių pasekėjams Jėzus nebėra pažadėtas Mesijas, kurio sugrįžimo jie gali tikėtis, bet įsikūnijęs Dievas, kuris, kaip ir Rytų religijose, įsikūnija į žmogų per įsikūnijimą!
Tai nebėra „tarpininkas“ tarp Dievo ir žmonių, „vartai avims“ ir „kelias“ pas Dievą, nes tai tampa šio kelio tikslu. Kelias pas Tėvą tampa keliu į Kristų, o tarpininko vaidmuo tenka „Dievo Motinai“ ir „Šventiesiems“.
Trejybė taip pat iškraipė Šventosios Dvasios vaizdą! Trejybinikai per savo filosofiją atskyrė Dievo Dvasią nuo Dievo, sukurdami kitą dievišką asmenį. Tokiu būdu iš Dievo atimama dvasia, taigi ir galia bei būtis.
Šventas Dievo vardas YHWH buvo išbrauktas iš daugelio Biblijos vertimų ir pakeistas titulu „Viešpats“, kuris nukreipia dėmesį į Jėzų. Izraelio Dievą, kurio vardu atėjo Jo tarnas, sūnus Jėzus (žr. Jahvės tarną), išstumtas Trejybės, tokio Dievo, kurio Senojo Testamento pranašai ir pirmieji Jėzaus mokiniai nepažinojo.
Trejybė. Kur toks mokymas yra Biblijoje?
Šiandien daugelis vis dar gina Trejybės filosofiją, pamiršdami svarbiausią dalyką, kurio Šventajame Rašte net vienu sakiniu nemokoma apie vieną Dievą iš trijų asmenų, apie Dievą Trejybėje!
Nė vienoje eilutėje nėra siūlomas trejybinis apibrėžimas, kad Trejybė yra Dievas!
Visi trejybiniai argumentai yra pagrįsti tik spėjimais, spėlionėmis ir faktų pritempimu!
Žinoma, galima ištirti Tėvo ir Sūnaus panašumus, surasti Šventosios Dvasios personifikaciją ir „ištirti“, ar žodis „Elohim“ reiškia daugiaasmenį Dievą. Visais šiais veiksmais siekiama tik užgožti pagrindinę tiesą, kad Biblija nekalba apie Dievą trijuose asmenyse! Toks Dievas niekada nebuvo atskleistas Biblijos skaitytojams!
Leidimas atlikti tokio tipo neteisėtą tyrimą iškraipė kitus aiškius Šventojo Rašto mokymus, įvedė nemirtingos sielos doktriną, pakeitė prisikėlimo prasmę ar Šventajame Rašte aiškiai pasmerktą stabmeldystę. Galite lengvai pakeisti praktiškai viską, net „Dešimt įsakymų“, duotų ant Sinajaus kalno (žr. Kaip buvo pakeisti Dievo įsakymai), kurių bažnyčia nebijojo pakeisti!
Įdomu tai, kad būdais, panašiais į Trejybės įvedimo naudojamus metodus, bažnyčios patvirtina tokias dogmas kaip: Marijos kultas, atvaizdų garbinimas, tikėjimas ugningu pragaru ar pagoniški papročiai ir apeigos.
Mes raginame Šventojo Rašto skaitytojus atidžiai ištirti savo įsitikinimus, kaip tai daryti skatina Apd 17:11, kad „išnagrinėtų Šventąjį Raštą, ar taip esą ištikrųjų“.
Nagrinėdami Šventąjį Raštą, išvengsime to, ką Paulius perspėja Kolosiečiams 2:8:
„Žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų filosofija ir tuščia apgaule, kuri remiasi žmonių tradicijomis ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi“.
Taip pat skaitykite: Ko galime pasimokyti iš mesijinių Senojo Testamento tekstų? – Luko 24:44
Mūsų skaitytoja Margarita išvertė straipsnį iš lenkų kalbos: „Trójca to koń trojański wprowadzony do chrześcijaństwa – Kolosan 2:8„
Kviečiame peržiūrėti šios temos pristatymą, pagrįstą Biblija: https://www.youtube.com/watch?v=3lzxdAN6E4c